Tryliktas įrašas

Ryte atsikėliau visa išmušta prakaito, galvos skausmo apakinta ir minčių spiečiumi.
Nusprendžiau. Tėvui nekeršysiu. Vistiek, Karolis man nebus tikras brolis.
Staigiu judesiu atsikėliau, apsidairiau ir supratau, kad aš ne namie. Aplink mane buvo pilna šampano, sidro ir degtinės butelių. Pilna traškučių pakelių. Supratau kad aš ne namie. Staiga kažkas mane apkabino iš už nugaros. Staigiai atsisukau ir nusišypsojau.
- labas rytas, zuiki, - meiliai tarė Karolis. Žinojau, kad po to kas vakar įvyko, aš turiu jį mesti. Bet tas aksominis balsas...
- Kas vakar įvyko? Na... Po to, - tyliai nusijuokiau. Nuėjome į virtuvę kur buvo tylu ir ta tyla tiesiog masažavo mano smegenis.
- Na, nieko. Tu apmėtei Dovilę lėkštėmis, ir užmigai. Nieko baisaus, - šnekėjo jis, žaisdamas su mano plaukų sruoga.
- Aš tavęs nekenčiu, - nusišypsojau ir pabučiavau.
- Aš irgi, - nusijuokė jis.
Staiga suskambo mano telefonas.
- Alio?
- Laukiu pasiaiškinimo, panele! - sušuko mama į telefoną.
Greitu žingsniu užlipau į vonią.
- Kas yr?
- Nieko žinok. Kur esi? Atvažiuosiu.
- Apie ką tu kalbi? Juk aš pas Gabi.
- Tai kada baisi meluot? - paniekinamai sužviegė ji, - žinau kad pas jokią Gabija jūs nebuvot. Gabijos mama ką tik skambino.
_____________
Stovėjau stotelėje. Nudelbusi akis į asfaltą klausiaus automobilių, ir vis meldžiau, kad mama nerėktu.
Išgirdau pypsėjimą. Lėtai pakėliau galvą, atsistojau ir ryžtingai nuėjau prie mašinos. Įlipau, prisisegiau diržą ir nudelbiau akis pro langą.
- Laukiu, - tarė mama.
Vis dar tylėdama bandžiau nustatyti šuns akis. Nesugalvojau ką sakyt...
- Mama...
- Nenoriu girdėt nei žodžio. Iki ekskursijos - niekur. Nei šokiai, nei draugai, nei tėtis. IŠSKYRUS mokyklą.
- Mama, tu gadini mano gyvenimą!
- Nesijaudink, tai dar ne viskas, - kerštingai nužiūrėjo mane pro veidrodėlį.
_________
RYTAS
Atsikėlusi apžvelgiau save veidrodyje. Apžiūrėjau save, supratau, kad ratilų po akimis nepataisysiu. To ir betrūko, kad žengčiau į pasaulį juodom akim. Susiradau akinius nuo saulės, dėl visą ko, pasiemiau pudros, jeigu išeitu taip, kad tektu nusiimti akinius.
Susiruošusi žengti į gatvę, nusėlinau į virtuvę. mama jau sedėjo, bet nieko nepasakė. Greitai papusryčiavusi pagriebiau rankinę ir išdūmiau pas Gabi.

- Kur buvai vakar? Neradau tavęs. Kas atsitiko?- autobuse užsipuolė Gabija.
- Mama sužinojo kad nebuvau pas tave...
- Na, o aš pasakiau,kad buvau pas kita Monika, tad nieko nesikabinėjo, - nusišypsojo Gabi.
- Tu kažką slepi, aš jaučiu tavo balse.
- Am... Jo... Tu turi kai ką žinot...
- Sakyk, Gabija, Po velnių, - piktai tariau.
- Vakar, kai tu išvažiavai...