Aštuntas įrašas

Pagraibomis nuspaudžiau žadintuvą, ir atmerkiau vieną akį. Tuoj pat ją užmerkiau, nes šiltas pavasario spindulėlis plykstelėjo man į akis. Atsikėliau, pasirąžiau, ir nuėjusi atidariau langą. Šiltas rytinis vėjelis plūstelėjo man į veidą, o jame išdygo šypsena.
Taip, tai buvo ne eilinis Monikos rytas.
Užsidėjusi šortus, apsirengusi maikę, susirišusi kasą, ir nusipraususi nutrepsėjau į virtuvę, kur manęs laukė mama su nuolankia šypsena, Ričką su rytiniu laikraščiu, Matas su lengvabūdiška šypsenėle, Gabrielė ir Timas valgantys pusričius, ir tas vyras.
-Labas rytas visiems. Kaip nuotaikos? - nusišypsojau kavai, ir atsisėdau prie stalo.
-Labas, zuikeli. Šiandien aš, Rička ir Haris einame į operą, jūs pabūsite su mažyliais, gerai? Gali pasikviesti Gabi... - "ir vaikiną", žvilgsniu pridūrė. Aišku, supratau kad Haris- Mato tėvas. Linktelėjau galvą, ir toliau gėriau kavą. Pabaigusi, ir ramiai papusryčiavusi nuėjau į savo kambarį, ir pasiėmiau telefoną. Surinkau Gabi numerį.
Keli pyptelėjimai, ir pasigirdo "švelnus" Gabi balsas:
- Labai protinga skambinti žmogui apie.... O velnias, jau puse dvylikos. Atleisk. Kas buvo?
- Ką šiandien vakare veiki?
-Lyg ir nieko. O kas?
- Nakvosi pas mane? Mama, Rička ir Mato tėvas išeina į operą, o mane, Matą ir mažius palieką.
- Matas? Kas dar bus?
- Na... Jeigu išdrysiu paskambinti ir paklausti - Karolis.
- Puiku. O... Norėtum šiandien važiuot su sk8'ais? Geras oras...
- Ok, susitinkam prie Sk8 parko... Puse 2. Ok?
- Mhm. Ate.
- Čiau.
Padėjau telefoną, ir įnikau ieškoti lapelio su Karolio numeriu.
Surinkau numerį, ir parašiau: "Sveikas, čia Monika. Ką darai?"
Po kelių minučių gavau atsakymą. "O, labas. Maniau kad pametei numerį. Nieko įdomaus. Tu? Žėk, gal nori į Sk8 parką? Jeigu važinėji :)."
Wow... jis skaito mintis :)
Nedvejodama atrašiau -
"Tai aišku. O tu prieš jeigu eitu ir Gabi? Ji nebūtų prielipa. Gal dar mano mamos ilgamečio draugo brolio sūnus gali eit? Jis su Gabi būtų."
Skeptiškai pažėjau į žinutę, ir ja išsiunčiau.
" O gal sukvieskime visą giminę? ;D Ne, juokauju. Aišku, tegul ateina. Kada?"
nusišypsojau, mintyse matydama Gabi linksma veidelį.
"Puse dviejų... Prie sk8 parko. "
"Super. Susitiksim ;*"
-Oh... Bučkis... - ištiškusiai žiūrėjau į žinutę telefone. Ką man rengtis? Pamaniau, kad geriausiai atrodysiu, kaip ir visada.
Surinkau skudurus kuriais ruošiaus rengtis. Apsirengiau, ir prisiminusi Matą, nubėgau į svetainę.
-Aa...Žė, ką dabar veiksi?
- Čia man? Nieko įdomaus. O kas?
- M. Sakau gal norį į sk8 parką? Eitu Gabi, ir toks Karolis. Jei reikėtu sk8'o - paskolinčiau.
-Jo. Sutinku. Vistiek šitose dulkėse nėr ką įdomaus. Kelinta?
-Puse dvejų.
Nuėjau į savo kambarį, ir iš spintos gylūmų ištraukiau du apdulkėjusius sk8'us. Kruopščiai nuvaliusi, žvilgtelėjau į laikrodį. Liko puse valandos.
...
Šiaip ar taip, aš išėjau pirma. Nenorėjau būti su Matu. Kodėl? Nu nepatinka jis man. Nusišypsojau, kai priekyje išvydau Karolį, sėdinti ant suoliuko. Privažiavau, ir klestelėjau šalia.
-O, Sveika! - linksmai tarė jis, ir pakštelėjo į skruostą. Užkaitau.
Įstengiau tik nusišypsoti.
Staiga išgirdom nevalingus keiksmažodžius. O DIEVE, GABIJA ATLEKIA Į MUS! Karolis nušoko nuo suoliuko, ir sustabdė ją.
-Sorry!!! Nesuvaldžiau... Kur Matas?
-Tuoi turėtu atvaryt.
-Tai jūs galit eit, aš palauksiu!
Norėjau kažką pasakyti, bet Karolis griebė mane už rankos, ir nutempė aikštės link.
....
Diena buvo nuostabi...KOL:
- O DIEVE! MONIKA TRAUKIS, UŽMUŠIU!! - suklykė už manęs Gabija, bet buvo per vėlu. Jau gulėjau ant žemės, nejausdama rankos, bet jausdama ašaras ir skausmą.
-Atleisk, zuikeli! - prišoko Gabija.
- Nieko. Padėkit... - bandžiau surikti, bet išspaudžiau tik menką garselį.
Staiga kažkas pakėlė mane. Pro ašaras nemačiau kas...
-Padėkit ką. Nuvedam namo. Pakviesim greitają.
-Mhm, - tarė susijaudinęs Gabijos balsas.
Buvau nešama. Tai žinojau, nes po kojomis nejutau žemės. Buvau atsirėmusi į kažką šilto. Nusivaliau ašaras, ir atsisukusi išvydau Karolio veidą. Nusišypsojau, ir vėl atsirėmiau į jį.
Grįžome namo. Matas išėjo iki mano motinos darbo, kad pranešti jai, o Gabija karštlygiškai ieškojo telefono.
- Ačiū, - tyliai tariau Karoliui.
-Nėr už ką, Monika.
-Yr... Bėja. Nenori šiandien nakvot pas mus? Mama leidžia, suaugusių namie nebus, busim tik mes keturiese.
- Tavo noras - man įsakymas, - nusišypsojo jis, ir aš užmigau.
...
Atsykėliau savo kambarį, su sunkumu rankoje.

Septintas įrašas

Gavau nusiskundimą, dėl vienos veikėjos - Dovilės. Dovile - Tai ne apie tave, ir nesuprantu kodėl tu save suvedi su ja :)
_______________________
...jis įbruko man į rankas raštelį, ir atsisveikinęs, nubėgo pas kitus vaikinus.
Už mokyklos tvoros, Gabija tarė:
-Kas čia?
-Neturiu nė žalio supratimo , - prisipažinau.
Išlanksčiau lapelį, ir iš džiaugsmo šūktelėjau.
-Kas kas kas? Kur kur kur? - nusijuokė Gabi, ir išplėšė lapelį iš rankų, - Uuuu... Rawr...
Tai buvo... Jo numeris. Vajėzau.
-Reikia atšvęsti! - sušuko Gabi, ir nusitempė mane prie kiosko. Nusipirkom traškų, limonado ir atsisėdome ant suoliuko.
-Kaip tau fainai... - tarė Gabi, mėtydama kelis traškučius ant žemės. Pagal ją - paukščiukams.
-Pričiom?
-Nu kad berna susiradai...
- Ką čia nusikalbi? Joks jis man bernas. Aš jo net nepažįstu, - nusijuokiau.
- Nu jo jo, patikėjau, - stumtelėjo mane Gabija, - Padėsi naujus skudurus nunešt toms beraštėms?
- Dėl tavęs - viską padarysiu! - nusijuokiau.
Pamėtėm ir suvalgėm likusius traškus, ir išgėrėm limonadą.
Pakeliui pas Gabi, mano kieme sutikau nuogą Timį.
- Ou šit.... Pala, aš tuoi! - sušukau ir nunešiau į namus Timį.
- Labas, Monika, - tarė Matas.
- Ką? Ai, jo... Laba laba. Aš einu, jei ką - manęs nebuvo! - pasakiau ir išlėkiau iš namų.
- Su kuo ten kalbėjai? Kas tas išvaizdus vaikinas? - susidomėjo Gabija.
-Su Matu. Jis Ričkos brolio sūnus.
- Kiek jam?
- 15m...
- Oh, man kaip tik! - nusišypsojo Gabija.
- O tai Giedriukas?
- Koks? Ai, paklausiau tavęs...
-Nu gerai, paskubam.
Nubėgome iki jos, ir įėjusios į vidų, buvome nutvertos jos sesers.
- Kur buvai? - surėkė Vaida.
- Kaip ir visi normalūs žmonės. MOKYKLOJ! Dieve tu mano. Eik smegenis prasišviesk! - Surėkė Gabija, ir nubėgom į jos kambarį.
buvo keista matyti tiek daug rožinių skudurų ant grindų.
-NESILIESK PRIE TO SIJONO! Jį apmyžo Ferka! - sušuko ji, ir parodė į šlykštu sijoną.
Ferka - tai Gabijos katė. Sisiuko čempionė.
Surinkome visus skudurus, sudėjome į maišą, paprašėm kad Ferka paskolintu savo kakučių dėžutę. Su pirštinėmis viską ištrynėme, ir išėjome, nepaisant Vaidos burbėjimų.
Vaidai - 18m. Jaučias namų viršininkė.
-Omg... - tariau po 15 minučių, - kokie tėvai - tokie vaikai.
Kieme sėdėjo kokių 17 metų vaikinas. Tikriausiai Dovilės brolis.
Paskambinome į duris, ir laukėm kelias min, kol išlindo trys karvikės.
- Niū? Ko riaikia? - atėjo visos.
- Čia jūsų skudurai, ir veido kaukės! - Gabi nusijuokė, ir su pirštinėmis paėmė šūduką, ir ištepė Dovės veidelį. Nusijuokėme ir nubėgome, palikusios tas tris stovėti.


-Nerealiai!!! - sušuko Gabi, kai jau sėdėjome pas mane, prie stalo, ir gėrėme šiltą kavą.
-Nu jo...
- Sveikos.... Monika...Ee.. - atėjo Matas, ir žiūrėjo į Gabija.
-Gabija, arba Gabi, - atsakiau.
- Malonu susipažinti, Gabija, - nusišypsojo jis jai.
Akies kampučiu stebėjau ją. Ji buvo įsimylėjusi. Visai kaip aš.

Šeštas įrašas

Atleiskite, kad kelias dienas nieko nerašau. Nėra laiko ir įkvėpimo. Dėkui už jūsų kantrumą ;*
___________
Žvilgtelėjau į ekraną, ir perskaičiau žinutę. "Labas. Nori į parką? Gabi :)". Iš laimės netvėriau savame kailyje. Suspiegiau, atsitempiau Timį, išbučiavau ir išbėgau į parką.
____
-Eee... Lab...Einam ledų? - bandžiau palaikyti pokalbį. Ką sako buvusios BFF, po 3dienų?
-Aha..Kaip nori. Šiaip tai... - Gabi atsisuko ir sustojo. Ištiesė ranką, - Sorris...BFF'S?
Neįstengiau ištarti nė žodžio. Linktelėjau ir ištiesiau rankas. Apsikabinome... Apie 5 min, stovėjome kaip idiotes parko centre. A mums dzin ;DD.
-O ką darysi dėl suanglėjusiu blondiniškų smegenėlių'? -Tariau, nusijuokiau ir pašiaušiau plaukus.
-Lyg aš iš tikro juos dažyčiau, kvailiuk, - nusijuokė, ir paglostė plaukus, - jie laikinais dažais nuspalvoti.
- O ką darysi su... Naujom bf?
-Ką čia nusišneki? Jos jokios BF...Jos net ne F. Spec. ...kad tave sunervint. Soriukas, Monūtą, - nusišypsojo ji.
-Nieko... Suprantama.
Parke prabuvome visą vakarą.
_________
RYTAS:
Šokinėdama iš laimės atstriksėjau į virtuvę ir išbučiavau visus išskyrus Ričką, Matą ir tą vyrą.
-Laimės pilnos kelnės? -nusijuokė mama. Ale kaip aš ja myliu.
- Tai negi ne!!! Aš naujai atgimusi, - tariau jai, ir apkabinau.
-Matos. Akiniai nebetinka? - "pašmaikštavo" Ričardas.
-Cha cha, - pavaidinau kad labai juokinga.
- Ričardai, patylėk... Visada sugadini nuotaikas! - šuktelėjo mama, kepdama pusryčius. Nesupratau. Juk jie nesipykdavo.
Suvalgiau savo skanius pusryčius, ir per greitą laiką susiruošiau į Pastatą. Įdomu kodėl.... Tiesa ta, kad niekada nenorėjau eiti į mokyklą, bet šiandien, aš buvau nuostabiai nusiteikusi, ir niekas negalėtu man sugadinti nuotaikos...
...
-Laba rytą, Monikut. Bėgam, autas atvaro!
Kaip durnės-indėnės bėgom link stotelės. Žmonės žiūrėjo, ir manė kad indėnai puola. Dėja, jie nesuprato, kad mes į autobusą bėgame. Įlipome ir šniokšdamos pradėjome juoktis. Žmonės sužiuro į mus.
-Nėra į ką spoksot, dėkui už dėmesį! - šuktelėjo Gabi, ir pasiuntė oro bučinius visiškai nepažįstamiems žmonėms. Keli asilai iš galo sužvengė. Visa kelia juokėmės iš visiškai nereikšmingų dalykų, kaip medis, plytelė ar žemės lopinėlis. Taip, šitas autobusas pilnas juoko dujų. Tad diena bus super liux.
Išlipusios iš autobuso, ėjome ilgu mokyklos takeliu. Staiga užsižiopsojau ir atsitrenkiau į kažką. Sėdaus ant plytelių, ir sugniaužiau kumščius, pasirengdama užmušti tą žmogų. Pakėliau galvą, ir nepaisant saulės spindulių, pažėjau į grioviko veidą. Jis buvo.. Ne...Negali būt. Jis buvo pirmas...Ir... T-O-B-U-L-A-S!♥♥♥
- Nesusižeidei? - tarė jis, ir atkišo ranką.
Tuoi pat įsikabinau, ir kuo oriau, bandžiau atsistoti. Koją pervėrė skausmas, ir aš vėl atsisėdau.
-Manau išsinarinau koją, - kaip penkiametis vaikas tariau. Man gėda.
-Gal galiu padėti? Tiesa, aš Karolis, - nusišypsojo jis, ir nežinodamas ką daryt, pakrapštė viršugalvį.
- Ėėė...Eee...Aš.. Buti Monika. Turiu omenį, aš Monika, - kokia aš idiotė...
Jis nusijuokė, ir saulėje nušvito jo nuostabūs balti dantys. Jeigu nebūčiau tokia susijaudinusi, būčiau nualpusi.
Jis susiprotėjo, paėmė mane už rankos, o su kita pakėlė už liemens. Jaučiaus kaip kūdikis, kurį tėvai moko vaikščioti.
Karolis palidėjo mus iki Matiekos kabineto, o pats nuėjo į Anglų.
-Nu ir? - tarė Gabija, kai jis nuėjo.
-Kas "ir"?
- ką jauti?
- Aš į tulika noriu.
- Tipo nebuvai? - pakelė vieną antakį Gabija.
- Buvau.
-Aišku... Monika, mūsų mažylė - įsimylėjo.
Įsimylėti? Na... Nesamonė. Niekada gyvenime nebuvau įsimylėjusi. Nebent pirmoi klasėi.
-Aš? Bet... Sakyk, tiesą - jis gražus?
- Nicėė... Belekoks gražuolis. Ar tu matei, kaip jis tave nužiūrėjo?
-Ne... Saulė spigino. Iš kokios jis klasės?
- Man rodos iš dešimtos.
Vidui širdis nusišypsojo, ir šelmiškai nusijuokė.
- Panelės, į klasę!!! - surėkė Matiekos mokytoja, ir mes įbėgome.
Oi, kad būtumėte mate, kaip mus nužėjo Dove, Viola ir Erika.
- Lyg pasmaugt norėtu, - tyliai sušnabždėjo man Gabija.
-Sesės zylės, gal norite kalbas pratesti pakeliui pas direktorių? - į mus pažėjo Mokytoja.
-Taip... Oi, turiu omenį, ne ! - suklusau, - atleiskite.
-Nu pasitaiko. Bet džiugu matyti, kad pagaliau kalbate.
Mokytojos džiaugiasi? Wow...
Staiga Paulius su tušinuku pabadė man į nugarą.
-Ko? - atsisukau.
-Raštelis, - tyliai tarė jis, ir sugrudo man į ranką raštelį.
Atsisukau į Gabija, ir abi pradėjom skaityt:
"Nu ka, daba Giabija grašink rubūs. Tjū mums nebė draugiė"
Kai baigėme skaityti, prunkštėm iš juoko. Jos ne tik nemoka rašyt, bet ir nesąmones rašo.
Gabi pasiėmė lapelį, ir skaisčiai rožiniu tušinuku parašė
"Panikės, susikiškit suos skudurus ten - kur netelpa. With any love - Gabijukas ir Monikutė ;*"
Nusisukau, ir perdaviau raštelį Pauliui. Jis siuntė per visą klasė, bet kažkas sugalvojo raštelį įgrūsti į Faustos rankas.
-MOKYTOJĄĄĄ! RAŠTELIS!
Mokytoja paėmė raštelį iš Faustos, atvertė, perskaitė, ir nuėjo link Dovilės ir Violos.
-Čia jums, - šyptelėjo ji mums, ir dėstė toliau pamoką.
Klausiamu žvilgsniu Gabija pažėjo į mane.
_________
Po pamokų ėjome (tiksliau - Viena ėjo, kita šlubčiojo) namo. Staiga kažkas už nugaros atbėgo. Manėme kad Paulius, bet ten Buvo... Karolis ♥_♥
-Sveikos. Viskas ok? - nusišypsojo jis mums su Gabija.
-Lyg ir, - Tariau, - bėja, čia - Gabija.
-Malonu, - tarė jis, nekreipdamas dėmesio į ją.
Staiga jis...

Penktas įrašas.

Pirmiausia: Dėkui labai, tiems kurie skaito. Mano didžiosioms pagalbininkėms ir patarėjoms - Eglutukui and Patukui ♥ Myliu :*
____________________________
Kur ta muzikytė, kuri būna prieš mirti? AŠ JOS NEGIRDŽIU!!! Apkurtau? Ne...Dėja.
Balsas...Tas balsas... Tai... GABIJA?!
Taip. Lig iš barbės žurnalo nužengusi blondinė. Blondinė... Gabi persidažė...
Purtydama savo ilgus ( peroksidu nuteptus) plaukus, Gabija - mano Ex-BF4E, ėjo koridoriumi. Visi neišprusę bernai žiūrėjo į ją. Nuo kada, Gabija, Klasės kietuolė, tapo viena iš "Bandelinių Barbių"?
Paulius kumštelėjo į ranką, ir tyliai paklausė :
- Tai tu paminėjai, ar netyčia praleidai?
Žiojausi atsakyti, bet nesugalvojau kaip tai paaiškinti...Vėl užsičiaupiau.
Visą dieną buvau nuščiuvusi, bet kai išgirdau Gabi kalbas valgykloje...
- Oo... Taip norėčiau gumos, bet viską išleidau ant naujo lako! - didžiuodamasi savimi, ji parodė nagus kitom trim pempėm.
Išbėgau iš eilės, ir nubėgau į tualetą... Paverkiau, užsidėjau akinius, ir grįžau į pamokas...
_______________
Kramtydama lūpas grįžau namo. Nekreipdama į mamą ir Ričardą nuėjau į savo kambarį. Eidama laiptais atsitrenkiau į... Velnias, čia vaikinas... Aš čia papuoliau?
- Laba. Moncė?
- MONIKA!!! BE GERIAUSIOS DRAUGĖS! - kas man užėjo? užrėkti ant nepažįstamo vaikino?
- Aha... Aš Matas, - nusišypsojo jis, ir davė ranką. Ko jis trokšta ? kad paspausčiau ranka? Pasvajoja ir praeis.
Pasitraukiau, ir žengiau į viršų. Savo kambaryje išvydau...
-TIMI!!!!! - Suspigau ant visų namų. Neesu tikra, gal netgi ant viso kvartalo.
-TU MAŽAS, - grėbiau verkiantį Timį, ir sukandusi dantis sušvokščiau, - Ką-tu-čia-pa-da-rei?
Jis tik papurtė galvą ir toliau verkė. Subėgo visi. Tas vaikinas, vyras kurį matau pirmą kartą, Gabriela, motina ir Ričką...
-DINKITE, VISI!!! IKI VIENO ! - išstūmiau Timį, ir užtrenkiau duris prieš visus. Kritau ant grindų ir pradėjau verkti. Viskas... Nuotraukos, žinutės slapta kalba... VISKAS BUVO SUPLĖŠITA. Viskas kas buvo kaip priminimas apie mane mieliausia draugę. Gabija Mackūtę.
....
Po kelių valandų šiaip taip nustojau verkusi. Būčiau verkusi toliau, bet ašarų ištekliai baigėsi.
Telefonas supipsėjo, bet jį girdėjau kaip per miglą. Atsikėliau, ir kaip mirusi nuėjau iki jo. Su baime akyse, bet su šypsena veide atsidariau žinutę...

Ketvirtas įrašas

Grįžau namo, įvėjusi į vidų, taip užsinorėjau kad motina pasidomėtu manimi. Trenkiau duris. Nieko. Atidariau jas, ir vėl trenkiau. NIEKO! Atidariau ir iš visų jėgu trenkiau. Jie nepastebi?
- AŠ DĖMĖSIO NORIU! - sušukau ant visų namų.
- Labas brangute, nerėkauk, Gabriela miega. Nori užkasti, - tarė ji, ir nusišypsojo.
- AŠ NENORIU TAVO DĖMESIO! - pikta nuskuodžiau į savo kambarį. Užplaukė. Staiga išgirdau balsą. Vaikino balsą.
- Čia Monika? - tarė jis.
- Taip, Matai, tai ji. Mūsų vienintelė ir nepakartojama, Mony, - leipsino mane Ričardas. Kažkodėl pasirodė kad jis iš manęs juokiasi. Šunsnukis.
Griūvau į lovą, ir žėjau į lubas, kur buvo iškabinėta mano ir Gabi fotkės.
Nesusilaikiau, griebiau telifą, ir parašiau Gabi SMS. "Draugės?". Spoksojau į telefoną geras 10 min. Kai supypsėjo, taip išsigandau, kad net išdribau iš lovos. Rankomis sukrapščiau jį, atidariau žinutę. "Aš su tavimi nekalbu. Ištrink mano nr!". Pamačiusi žinutę, vos nepaplūdau ašaromis. Węęę....
__________
Keista, jau kelias dienas, aš neišlendu iš savo lovos, kambario, o ką kalbėti apie namus? Ričardo brolis su sūnumi jau čia 2 su puse dienos, o aš jų nė akyse neregėjau. Motina vis patikrindavo mane. Atnešdavo "ėdalo", ir vis tą patį termometrą.... Why? Dėl to kad mano, kad aš sergu.
...Staiga kažkas švelniai pabeldeno į duris. Tyliu balseliu tariu:
- Prašom...
-Monika, tu nieko nenori man pasakyti? - tarė mama, uždarydama duris.
Sugebėjau tik pakraipyti galvą.
Mama priėjo, ir priglaudė mane prie savęs. Štai kur ta šiluma, kurios man trūko. Apsikabinau, ir prapliūpau verkti.
-Zuikyti, kas atstiko? - tarė mama, glostidama mane. O taip, BANALYBĖĖĖS.
- Gabi...Ji įsimylėjusi Giedriuką, o juk jis juk mergišius. Nenorėjau kad jis ją įskaudintu, bet Gabijai pasakiau, kad jis su ja tikrai nebus. Ir ji užpyko...
- Ateis laikas, susitaikysite.
-Ne...
- Taip. Su laiku - viskas išsispręs, - tarė ji, pakštelėjo į galvą, ir nuėjo link durų. Staptelėjo ir atsisuko, - Monika, jeigu ką, tavo kambario raktai, čia, - pasakė rodydama į naktinį staliuką.
Taip, ji suprato, kad noriu likti viena.
___________
Rytas prasidėjo linksmai. Bet su Gabi, jis būtu tikrai linksmesnis... Į mokyklą atėjau anksti, su tamsias akiniais, kad nesimatytu išvarvėjusiu akių.
-Nai, nai, nai kokie žmonės! - kaip ir kiekvieną ryta, tarė Paulius.
-Labs...Gabiės nėr?
-Nu ne... Taigi ji su tavim, - nesupratęs į mane žiūrėjo Paulius. Nesusilaikiau, išpasakojau jam viską kas buvo įvykę.
-O ba...
Staiga išgirdome nemalonius balsus.
-Tai va, žinokit, dabar aš kiečiausia pana!!! - tarė Dovė, ir suspigo visos...Ne..Ne trys... Buvo naujas, bet girdėtas balsas...

Trečias įrašas

... Gerda išsiskyrė su tavo pusbrą, - svajingai tarė Gabija.
- Nu ir? - nesuprasdama leptelėjau.
- Ak, kvailiuke, juk dabar pas Giedrių - man laisvas kelias.
Atsistojau, kad pradėt grūstis į autobuso priekį, nes mokykla tik už kelių metrų. Staptelėjau ir atsisukau į Gabiją:
- Prasišviesk galvą, - nusijuokiau, ir patempiau už rankos, - judinkis, princese.
Išlipome į kiemą. Saulė plykstelėjo į akis. Nubėgome į mokyklos rūbinę. Puiku, mes buvome iš pirmųjų, kurios atėjo į mokyklą, tad mums leido pačioms pasidėti striukes.
- Moniuk, kaip aš atrodau? - kalbėjo Gabi, stovėdama prieš veidrodį.
Pavarčiau akis, ir nusitempiau ją, prie rusų kabineto.
- Nai, nai, nai, kokie žmonės, - tarė kažkas ant suoliuko.
- Hay, Pau, - nusišypsojau Pauliui, - tu vienas?
- Kaip matai - nusijuokė jis, - kaip čia ankstyvos tokios?
- Į autiką spėjom, - prunkštelėjau, ir išsitraukiau šepetį. Susišukavau.
- O ko reikėj... - žiojosi Gabi, bet ją nutrenkė kažkoks dvyliktokas, - žėk kur eini, traktoriau, - sušuko ji pavimui.
Mes su Paulium nusižvengėm, ir padėjom Gabi atsistot.
- Aš jį užmušiu, - sužaibavo akimis Gabija.
- Pirma užauk, coliuke, - nusijuokė Paulius.
- Bląąh! - iškišo liežuvį Gabi, ir pasivalė savo naujus džinsus.
Už kampo išgirdome balsus, kurių nenorėtum sutikti net baisiausiam sapne. EDV... Čeezez...
- Tai karočę, nusipirkau naują lupų blizgį, žinok koks nerealus! - suspiegė visos trys, po Dovės išsireiškimo.
- Pasiruoškit antplūdžiui, - sušnibždėjau, ir atsistojau šalia susiraukusios Gabi.
-Tai žinai, dar nusipirkau tokia nerealią...- tesė kalbą Dovė, bet pamačiusi mus, sustojo,- fuj, kaimiečiai!
- FUJ-ELITAS!!! - sušukome visi trys.
- Pasilaikykite komplimentus po pamokų, - nusišypsojo ji, ir atsisuko į Erika ir Viola (dvi pakalikės. Tipinės draugės).
- Mergaitės, foto. Sugalvojau nerealia pozą! - sušuko ji, ir išsižiojo, priglaudė delnus prie skruostų, ir suklapsėjo dirbtinėmis blakstienomis.
- Super, - tarė Erika, iš susižavėjimo vos nealpdama.
- Aukštas lygis! - šuktelėjo Viola, fotkindama Dovę.
-Tuoi apsivemsiu, - sukuždėjau Pauliui ir Gabi, laikydamasi kad nesusižvengčiau. Dėja, neišėjo. Paskui mane, nusijuokė Gabi ir Pau.
- Kas čia tokio juokingo? - pažėjo į mus Dovilė, atmesdama savo dirbtines garbanas. "Superinė Pana".
- O dieve, žemės drebėjimas, bandelė pasijudino, - suspigo Gabi juokdamasi, ir griuvo į suoliuko glėbi. Prunkštelėjau.
- Aš jums... - piktai norėjo atsikirsti Dovilė, bet nutilo.
- Kas yra? Pametei žodžius? Žėk, jie ten, - bedžiau pirštu į kolidoriaus galą, - bėkit, gal dar pavysit.
Jos dar kartą įrodė kad yra nedažytos blondės. Visos lig vienos atsisuko į kolidoriaus galą.
- Bėkit bandutės, bėkit...Bukite laisvos! - šuktelėjo Paulius, ir kaip fermeris vištas, nuvijo rankomis.
- Gerai suvartet tas Fyfas, - tarė pažystamas balsas.
- Lab, Giedriau... - tariau, - iš kur tu viską matei?
- Aš čia senai stoviu. Tik nenorėjau trugdyt.
- Nu Jo, - nusijuokiau, - bėja, Happy B-Day, pusbroliuk.
- Dėkui, - nusišypsojo jis, ir su Pauliumi nuėjo prie "bernų" suoliuko. Likom tik mes su Gabi.
- Jis tooks gražutis, - šnekėjo Gabija, žiūrėdama Giedriui pavimui.
- GABIJA, JIS TURI PANĄ!!! GALVOJI GERDA BUVO VIENINTELĖ? NE, - sušukau nebegalėdama sulaikyti tiesos apie Giedrių, - jis mergišius, Gabija. Jam neužtenka vienos.
Gabija žudančiu žvilgsniu pažėjo į mane ir tarė:
- Tai gal aš tau nusibodau? Gerai, gyvent be manęs!
Nesupratau kas įvyko, tik vėliau pamačiau kad aš stoviu viena.
- Kas per...???

Antras įrašas

Rytas:

Miegojau prastai. Visą naktį bandžiau įsivaizduoti, kaip atrodys Ričardo sūnėnas. Kažkodėl į galva lindo tik Giedriaus veidas. Juokinga. Kodėl visus bernus įsivaizdavau kaip savo pusbrolį? Nesąmonė.
Vis dar nesuprantu, kodėl aš rašau į šitą daiktą...Paaiškinkite kas nors.
Išgirdau tylų ir švelnų beldimą į duris. Motina. Ji "duodą man pasijusti suaugusia".
- Alio. Klausau, - nusipezėjau.
- Brangute, susitvarkyk kambarį, būk gera.
Prunkštelėjau. Negi jie apsistos mano kambaryje?
Aišku, gal ji turėjo omenį, kad mano kambarys per daug vaikiškas. Visur pilna sesers (gerai gerai, ir mano) meškiukų ir lėlyčių.
Atsikėliau, ir pasiėmiau telefoną į rankas. Patikrinau SMS. Gavau žinutę nuo Gabijos.
"Labas. Susitinkam ?" iškart atrašiau: "Jo, puse aštuonių. Prie "Iki"". Padėjau telefoną, ir nubėgau į vonią.
-Timai! Galėtum padaryt dingau? - tariau pyktai.
- As jau didelis, - sušveplavo jis, ir nubėgo pas mamą.
Nusiprausiau, apsirengiau ir stovėjau prieš veidrodį. Ką man daryt su šitais kaubojiškais plaukais? Kaip arkliai.
Bandžiau juos ištiesint. Klaida: Netyčia per ilgai laikiau vienoje vietoje. Dabar ne tik plaukai išsitiesino, bet ir apdegė. Linksmai čia. Pasiėmiau žirkles ir...Kokia aš kvailė. Pabandžiau "apsikirpti". Išvada - aš niekada nebūsiu kirpėja. Dabar kaip apkarpyta višta.
- Monikute, ką čia pasidarei??? - pamačiau nustebusį motinos žvilgsni į mano plaukus, -Užrašyti pas kirpėja?
- Aha...Būtu super, - pirma kart per šią savaitę mama buvo protinga.
Žvilgsniu užkliuvau už laikrodžio. 07,35??? O velnias. Gabija mane užmuš. Įsikišau telefoną į kišenę, griebiau kuprinę, pasiėmiau striukę, galvodama kad apsivilksiu pakelėje. Dėja, turėjau grįžti, nes išėjau su šlepetėmis. Vėlavau dešimt minučių. Galvojau kad Gabija manęs nebelauks. Nušvitau kai pamačiau ją sėdinčia ant "iki" laiptų.
-Gabi, atleisk, aš... Ko tu čia šypsaisi? - pakėliau vieną antakį, nes pagal tokį laiką, Gabija buvo linksma.
- Ai kvailiuke, nesvarbu, aš irgi vėluoju, - nusijuokė ji. Čia Gabija? Čia tikrai ne kokia nors blogoji dvynė? Ar geroji? - na, bėgame? O, atvažiuoja autobusas.
Bėgom kiek kojos nešą. Įlipome į autobusą, ir klestelėjome į dvi paskutines laisvas vietas, nekreipdamos dėmesio į burbuliuojančias bobutes.
- Nu tai pasakok, - tariau nekantraudama Gabi istorijos.
-Na gal negalima džiaugtis, bet...

Pirmas įrašas

- Monika, po galais, ar gali prižiūrėti Gabrielą ir Timą? Juk žinai kad man ir taip sunku.
Nieko neatsakiau. Po galais, o ką aš darau? Vartau laikrašti, su viltimi kad bus paskelbta, kad darželiuose karantinas baigtas. Pavarčiau akis, ir užverčiau žurnalą. Tipiška. Jei kažkas atsitinka - Monika turi padėti. Užlipau pikta į vonią.
- Ko tau...Kas čia dabar? - vos susilaikiau ne prunkštelėjusi. Gabriela atrodė kaip... Putų angelėlis. Paėmiau ją ant rankų, ir nurengiau šlapius drabužėlius, kol mama rūpinosi Timu.
Šioje šeimoje mano vardas buvo keisčiausias. Monika... Net neskamba, tiesa?
Staiga kažkas paskambino į duris.
- AŠ ATIDARYSIU! - sužviegiau.
Mama pažėjo į mane kaip į idiotę. O man dzin.
- Labas, Mony, - tarė Gerda.
- Labas. Sorriukas, Gerda, bet aš užsi... - nebaigiau žodžio, nes atropojo Gabrielą su savo meškiukais išmargintais pampersiukais.
- Aišku... Užsuksiu vėliau. Atia, - atsisveikinome. Tik tada supratau, kad ji atėjo. Svarbus reikalas reiškia. Juk Godai aš tik padėjėja. Ai nesvarbu, svarbiausia kad mamos višta sudegė. Na gerai, aš perdedu. Ji apsvilo. Nes Gabrielą sumanė pasukinėti ratuką. Ajaj.
-MONIKA!
-AŠ EINU, - ko ji visada žviegia?
- Monika, suprask...
-Tu esi trijų vaikų motina, tavo vyrelis - dirba labai ilgai kad mus visus išlaikytu, ir aš turiu nors kažkiek tau padėti, - šią giesmę, aš girdžiu 7 kartus į savaitę.
Mama nei subarė, nei ką... Nuėjo. Rūpus miltai.
- Honey, I'm Home, - tipo šmaikštaudamas įgriuvo Ričardas. Tipo Mamos bahūras.
-O, mielasis, - atbėgo mama, ir puolė jam ant kaklo.. Fui! Negalėjau to stebėti.
- Margarita, norėjau paprašyti. Rytoi atskrenda mano brolis, ir jis su sunumi norėtu kur nors apsistoti. Ar galime priimti juos?
Sūnus...Omg.. Dar vienas pyplys?
Po 20 min.
-MonY, gal gali ateiti? - kvietė Ričardas. Kodėl žinau? Jis vienintelis mane vadina Mony.
- Nū? Ko? - tariau, lipdama laiptais, ir stengdamasi neperkristi po meškučių ir mašinyčiu balutes.
- Ryt atvyksta mano brolis...Gal gali neparodyti, kad tu sunkiai sukalbama? Jis atsiveš ir sūnų. Matą. Jam 15.
15? Mano gyvenimas griūva...Juk aš nedgi nemoku pati išsikepti žuvies pirštelių, o čia dar ir vaikinas...

Dienoraštis - nesąmonė!

Sveiki, aš - Monika. Aukšta, tamsiaplaukė, 15 metų mergina.
Čia, mano tipo dienoraštis... nesupratau to, kol mama to nepasakė . Dienoraštis - nesąmonė! Man 15, kam man kažkokio sąsiuvinio su kažkokia gėle? Puff...
Na...Pabandysiu. (tikiuosi mano mama to nepamatys. Juk kategoriškai pasakiau -ne!.
Oj...Kažkas beldžia. Reikia šita daiktą paslėpti. AŠ KALBU SU SAVIMI? Ar tai bepročio simptomai? Reiks išsiaiškinti.
_________
Šis įrašas nėra susėtas su rašytoja (manimi) ar kuo kitu ;DD