Epologas

Nuo tos dienos prabėgo trys ištisi mėnesiai. Per juos nutiko daug dalyku.
Ne, Dovilė neliko gyva. Daktarai iš viso pasaulio nesugebėjo jos sugrąžint į buvusią padėtį.
Karolis "sėdo". Ir vis gi, nebuvom mes vienas kitam skirti.
Dovės padlaižės išsiskirstė ir tavo asmenybėm.
Gabija, kad ir kaip spyriojosi, išsikraustė į Angliją. Mūsų draugystė anaip tol neiširo. Susitinkam kas mėnesį. Per atostogas ji atvyks pas mus.
Tėtis išsiskyrė su Karolio mama. Ačiū Dievui, neturėsiu prisidirbusio broliuko.
Dovilės žuvimo priežastys (Dar kart ačiū Dievui) nebuvo išaiškintos.

O aš?
Pasikeičiau. Nebesu tokia naivi. Nepasitikiu žmonėmis. Tapau drąsesnė. Supratau, kad jeigu noriu savo vietos po saule, turiu kovoti. Ižulumas tapo mano bilietas į pasaulį.

Dar vienas geras dalykas. Aš turiu naują princą. Jis ne ką blogesnis už Karolį pradžioje. Ir jį pažįstu visą gyvenimą. Nebaisu, nes žinau, jis manęs neįskaudins.
Nesakau, kad mes gyvensime ilgai ir laimingai... Gal ne ilgai, bet tikrai laimingai ♥
M ♥ P

18 įrašas

-... tad matot, kaip viskas įvyko... - ramiai aiškino Paulius.
Karolio žvilgsnis žudantis. Žaibavo tai į Paulių tai į mane. Užsimerkiau, ir atsargiai perbraukiau akis.
- Bet kam reikėjo veltis išvis į šį reikalą? - tarė pavaduotoja.
- Aš jums sakau, dėl to kad jis, - parodė į Karolį, - "užpuolė" Moniką.
- Sunku įsivaizduoti, kaip direktoriaus krikštasūnis taip galėtu pasielgti.
karolis vartė akis, r vaidino žmogų kuriam "nerūpi".
- Gerai, Monika, Pauliau, galite eiti. Mokytojai pasakykit kad buvot pas mane.
Išėjome, ir patraukėm link kabineto...
- Nesiįjaudink, viskas okei - tarė Paulius.
- Pauliau, tu nežinai to, ką aš žinau. Jis mane šantažuoja, aš bijau eit namo. Jis nėra toks "pažeidžiamas"... Einam, aš iki tualeto dar noriu. nusipraust...
Tylėdami nusukom link koridoriaus galo, kur buvo tualetai. greitai nubėgau, susitvarkiau plaukus, nusiprausiau, ir pasidažiau akis su tušu.
- Gerai, einam.
Nuėjom į kabinetą. Visi sužiuro į mus. Buvo išties nejauku. Atsiprašėm, pasakėm priežastį ir atsisėdom į savo vietas.

Po pamokų ėjau namo viena... Gabijai - baletas. Paulius - gyvena kitam miesto gale.
Ėjau tyliai, nekrisdama į akis, iš visų galų girdėdama įvairiausius įspūdžius.
- Prisidirbai, kekše, - pasakė kažkas, pagriebdamas už rankos.
- Karoli, prašau, atsiknisk. Aš negaliu gyvent su tavimi, nedašyki?
- Neaiškink tu man, supratai? Nežinai ant ko tavo draugas užsirovė, - suspaudė dar stipriau ranką ir tempė kita kryptimi.
- ką čia darai? PALEISK! - surėkiau.
- Užsičiaupk ir eik.
- PA-LEI-SK! - muisčiau. Deja, tai buvo beprasmiška. Jis manęs net nesiruošė paleisti.
Tempė ligi barako. Apgriuvusios, negyvenamos patalpos, kurioje niekas nesilanko.
- Paruošiau tau staigmeną. Išlyskit.
Iš griūvėsių išlindo Dovės padlaižės.
- Pasisveikink su kančiom, mažyte! - tarė viena ir trenkė į veidą.

Atsipeikėjau tik tada, kada jau buvo tamsu... Žmonių nėra, aš viena... Rūbai kraujuoti, veido dešinės puses nejaučiu, visą kūną skauda.
Lūpa praskelta, galva suknežinta. Iškart išsitraukiau telefoną. Penkios žinutės, keturi skambučiai.
"Labas, man jau baigesi baletas. Susitinkam? : ) Gabi."
"Alio, kur tu? Gabi"
"MONIKA, nejuokinga! Gabi."
"kur tu? aliooooooo! Gabi"
Skambučių sąrašas nepralinksmino.
"Gabukas"
"Mamytė 3kartus"
Paskubomis surinkau Gabijos numerį, paspaudžiau skambinimo mygtuką, ir vos pridėjau ragelį prie ausies, išgirdau Gabijos balsą.
- MONIKA, KUR TU? TAVĘS VISUR IEŠKAU! TAVO TĖVAI KRAUSTOSI IŠ PROTO!
- Šakyk, kad aš ger...aj... esu...
- Kur tu, Monika?
- Bar...ak...as... - vos galėdama prakalbėti tariau.
- BARAKAS? Okei, aš nelabai toli atbėgu!
numečiau telefoną ant žolės... Buvo negera, svaigo galva...
- MONIKĄĄĄĄ! AUUUUUU!
- Či..a...či.a...A..uuu - bandžiau rėkti, bet iš gerklės sklido tik tylus murmesys. Pakėliau šviečiantį telefoną ir palaikiau kelias sekundes ore.
Gabijos žibintuvėlis pakrypo į mano pusę.
- Monika, ten tu? - baimindamasi tarė Gabija.
- Ah...a...
Gabi priebėgo, ir išsigandusi kluptelėjo prie manęs.
- Monika, kas tau? Ne, nieko nesakyk. Skambinu tavo tėvams! - tarė maigydama savo telefoną.
- Sveiki! Radau. Už mokyklos paėjus yra barakas toks. Taip, taip, ten. Greičiau. Aš iškviesiu greitąją! aha, aha.
- Gab...i...
- Kas?
- Tai... jj. o... Dar..bs...
Ištariau paskutinius žodžius, ir nusmigau.

Atsikėliau baltoje palatoje. Girdėjau verkiančią mamą, ją guodžiantį Ričką ir giliai kvėpuojančia Gabija...
Susimuisčiau, tik deja, visa buvau apkamšyta storu patalu. Kūną pervėrė skausmas.
- Au...
- Monikute, kaip tu, angelėlį?! - pašoko mama ir pribėgo prie manęs.
- Ačiū, gerai... Kur aš?
- Ligoninė, - ištarė Gabija, žvelgdama į vieną tašką.
- Kodėl?
- Tave sumušė, Monika. Kas tas žmogus?
- Aa... Nežinau, - tylai tariau, matydama žudantį Gabijos žvilgsnį.
- Prisimink veidus, Monika, aprangą. Policija renką viską ką tik gali.
- Mhm... Neprisimenu, mam...
- Gerai, miegok, angelėlį, tu jau atkentėjai, - tarė mama, ir nuėjo atsisėsti.
- Mamyte, kas sesei? - tarė liūdnas Gabrielos balsas.
- Mažyte, tyliau, sesutė nori miego, - tarė Ričardas.
- Mam, palikit mus su Gabija vienas... Prašau.
mama, Ričardas, Gabriela ir Timas išėjo į koridorių.
- Gabija, jis ir padlaižės mane primušė...
- Žinau, jau sakei... Pala, Padlaižės? - pakėlė antakį Gabija, - Dovės?
- Taip, jos... Ką man daryti... Jis mane nužudys.
- Išskusk, jis tau sugadins gyvenimą. Bėja, Koridoriui sėdi Paulius. Jau nuo ryto. Buvo jau penkis kartus čia, bet tu ilgai neatsibudai...
- Paulius? Pakviesk jį.
Po kelių minučių tylos į palatą įėjo Paulius.
- Labas, nelaime, kaip jautiesi? - nusišypsojo Paulius.
- Nuostabiai!
Juk tai buvo tiesa.

Septinioliktas įrašas

Paskutinė pertrauka, saulutė šviečia, paukščiau čiulba. ir mintyse čiulba... Karolio balsas. Norisi jį ištraukt ir pasmaugt...
- Monika, kas tave ten kvietė? - mįslingai paklausė Gabiją.
- Jis...
- Karė?
- Nu... Žodžiu, neklausinėk. Jis man jau praeitis.
Gabija linktelėjo.
- Nori ledų? nubėgsiu nupirkt.
Padaviau Gabi pinigus, ir nužingsniavau prie suoliuko. Tyliai sėdėjau, kol atėjo Jis...
- Labas, pupa, - pasilenkė jis link mano lūpų.
Kilstelėjau ranką ir iš visų jėgų trenkiau jam į veidą.
- Atsiknis! - surikau.
- Neatsimeni susitarimo? - pakėlė antakius Karolis.
- Nusišikt man ant to susitarimo. Eik iš kur atėjęs, asile tu! - rėkiau negalėdama nutilti.
- Nenusišikt, kale, tu. Klausysi, ir dar kaip klausysi, - sušnypštė jis man, griebdamas už plaukų.
- Aa...Paleisk, asile! - suspiegiau.
- Net neketinu.
- Paleisk ją, jeigu nenori kad tau būtų blogai, - ramiai arė balsas už nugaros. Šį balsą pažystu, ir nuo šios akimirkos garbinu.
Karolis paleido mane. Nusmukau ant suoliuko. Susigriebiau už galvos.
Karolis priėjo prie Pauliaus. Nusišypsojo kerštinga šypsena.
- Ką tu man padarysi, neūžauga?
Tai buvo tiesa. Pagal Karolį, Paulius buvo mažas...
- Aš tau taip trenksiu, kad tu šliauši namo pas mama, - ramiai tarė Paulius.
- Ane? Kažkodėl netikiu.
Ir tada... Paulius iškelė kumštį, ir trenkė Karoliui į nosį. Pasipylė kraujai.
Staiga tarp mūsų susibūrė ratelis. Atbėgo Gabija.
- KAS ČIA VYKSTA? - sušuko ji, nors niekas jos negirdėjo.
Atsistojau, ir smigau į jos glėbį.
- Jis nužudys Paulių! - suspiegiau jai į ausį.
Iš visų pusių sklido šauksmai.
- Spirk, Kare, spirk!
- Į kepenis, Pauliau, į kepenis, - rėkė kažkoks mažametis.
- KAS ČIA VYKSTA? - sugriaudėjo pavaduotojos balsas.
- Visi išsilakstė. Pavaduotojo apžiūrėjo mus keturis. tada įsmeigė žvilgsnį į sveiką Paulių ir nukraujavusį Karoli.
- Tu, tu ir... tu, - parodė į Karolį, Paulių ir mane, - į mano kabinetą. Tučtuojau!
- Sėkmes, - sušnibždėjo Gabija.
Gyliai įkvėpiau, ir žengiau iš paskos pavaduotojai.

16 įrašas

Visą dieną mokykloje vis mąsčiau...
O jeigu? O jeigu jie sužinos, kas ją pašovė... Ką darytu mama? Tėtis? Patėvis? Jiems tai būtų skaudu...
Visą dieną mokykloje buvau kaip nesava. Vos nesuspiegiau, kai auklėtoja pasakė, kad Dovilė "Susirgo".
Per ilgąją pertrauką, su Gabi išėjome į kiemą. Ant suoliuko sėdėjo Paulius. Pastebėjęs mus, pakvietė prisėst šalia.
- Sveikos... Girdėjot kas atsitiko Dovilei?
- Susirgo? - su viltimi tariau, nors žinojau - tai ne tiesa.
- NE! Ji pašauta. Išgirdau mokytojų kambarį, kai ėjau paimti dienyno matiekei...
- O! - tarė Gabija.
Staiga susižvalgėm. Paulius klastingai žvilgtelėjo.
- Jūs kažkokios nesavos. Juk norėjot kad Dovė nepasirodytu mokykloj. Tai ko myžat?
Tyla.
- Jūs kažką žinot, ko aš nežinau. Gal papasakosit? Juk galit manim pasitikėt.
- Tai buvo tiesa. Paulių pažįstu nuo darželio...
- Gerai... Dabar nerėk ir nepertraukinėk... Žinai dėl ko mes vėlavom į pirmą pamoką? Mes buvom įvykio vietoj... Išties, tai mes ją ir...
- O Dieve... - nustebęs tarė Paulius, - aa...Jūs?
Gabija pritariamai linktelėjo.
- Jūs nesveikos... Bent nekalbėkit apie tai garsiai, nes Dovilės pakalikės laksto po visą mokyklą, ir užsirašinėja viską, ką išgirsta apie Dovilę...
Šią akimirką pajutau, koks nuostabus Paulius. Jis nešoko rėkti. Ne pyksta, ne pamokslauja.
- Pauliau... Tu nuostabus! - staiga sušukau aš.
- Žinau... O dėl ko? - nusijuokė Paulius.
- Dėl to kad tu vienintelis nepradedi pamokslaut, - mečiau akiplėšišką žvilgsnį į nustebusią Gabiją.
Suskambo skambutis. Klasėje kilo šurmulys, kuris nestojo. Pasiunčiau žinutę Pauliui: "Kas cia vyksta? :oo"
Po minutėlės gavau atsakymą:
"Visi kalba apie Dovile. Tipo, kas galejo ja nusaut. Is kur jie suzinojo?"
Išplėtusi akis pažėjau į Gabiją, kuri buvo išsižiojusi.
IŠ KUR? Negi tos, Dovilės pakalikės, viską girdėjo?
Staiga į kabinetą įgriuvo mokytoja.
- Monika, tavęs laukia koridoriuje, - piktai tarė ji.
Iš klasės galo išgirdau kelių mažvaikių skleidžiamus garsus... " OOOOO..."
Oriai atsistojau, ir išslinkau iš kabineto.
- Ko tau? - piktai tariau, išvydusi Karolio veidą.
- Tikriausiai žinai, kas atsitiko Dovilei?
- Nu. ir kas iš to?
- Žinau kad tu buvai toje vietoj. Žinau kad tai tavo darbas.
- MANO? Nebesvaik tu čia, - su dideliu akmeniu krūtinėje tariau.
- Tu manęs nepergudrausi. Per kelis mėnesius, tave pažinau geriau, negu tu pati. Žinau ką tu gali, ko tu nori, ir ko tu nekenti.
- Tikrai? Tikriausiai, žinai, kad nekenčiu tavęs? Tai vat, jei ne - dabar sužinojai. Ačiū, man pamoka, - tariau apsisukdama.
Karolis griebė mane už riešo.
- Niekur neeisi. Dabar klausyk, jeigu neklausysi, VISKĄ pasakysiu tavo tėvui. Aišku, jis viską perpasakos tavo motinai. taip pat pasakysiu direktoriui. Kas gi neklausys savo krikštasūnio?
- Krikštasūnio? Tu?
- Taip, jis mano mamos brolis. Tai vat. Dabar, kol Dovilės nėra, tu būsi mano mergina. Vaikščiosi visur kartu. Tik tada būsiu tylus. Supratai?
- Tu mane šantažuoji? O jei nesutiksiu. Paskusk. Jau geriau sėdėsiu negu vaikščiosiu su tavimi! Supratai? - piktai tariau, ištraukiau ranką, ir apsisukus nubėgau koridoriumi.
Jis manęs neišgąsdins.

15 įrašas

Anksti ryte.

-Ao... Aš nuoriu miego... - niūriai tarė Gabija. Buvo vos septynios valandos ryto, kai mes tyliai išlindom į "ryto šviesą". Tyliai nuėjau prie krūmo, pasiknisusi radau ne mažą maišelį. Dėkui Endžiui!
Įsmukome į mano kambarį persirengėme atneštais drabužiais.
- Juoda lieknina, ane? - tyliai tarė Gabija apžiūrinėdama save veidrodyje.
- Jo, aha, - tariau nekreipdama dėmesio. Užsimoviau kažkokias keistas pirštines, pakėliau pistoletą, - aš biški bijau šio daikto.
- Eik, eik, - sukikeno Gabi. Pagaliau užsimaskavusios, pasiėmėm kuprines su pamokomis ir rūbais. Aišku, įsikišom degtukų ir nemažai plastikinių maišiukų. Į vieną iš jų įsidėjom pistoletą. Užsidėjom striukes, kad taip nekristume į akis. Aišku, kaukes nusiėmėm taip pat. Ramiu žingsniu nuėjom į miškelį prie Dovės namų.
Laukėm amžinybę kol jos tėvai ir brolis išvyko. Nusivilkom striukes, užsimaukšlinom kaukes, pirštines, išsiėmėm pistoletą ir nubėgome prie durų. Paskambinome...
- Kažką pamišo...Aoo..ot? - žiovaudama tarė Dovilė, staiga pažvelgė į mus ir iš siaubo sustingo. Gabija griebė ją už rankų ir prirėmė prie sienos.
- Bye, Bitch! See Ya! - tariau, ir drebančia ranka nuspaudžiau gaiduką.
Gabija suspiegė:
- TU TIKRAI TAI PADAREI? Mes debilės! - šaukė ji.
- Šą, kvaiša. Geriau padėk ją išvilkt.
Vos kvėpuojančią Dovilę ištempėm į miškelį, greitai persirengėm, pistoletą įdėjom į maišelius, ir įmetėm į netoli esančia pelkę. Jis nugrimzdo. Juodus rūbus sukrovėm į krūvą ir užmetėm liepsną. Jie turėtu greitai sudegti.
Išsitraukiau telefoną, surinkau greitąją.
- Taip?
- Sveiki, čia kažkas įvyko, mano klasiokė pašauta! - isteriškai sušukau, kol Gabija tempė Dovilę atgal prie namų durų. Tuo tarpu aš, vienoje rankoje laikydama telefoną, kitoje šluotelę, bandžiau užšluoti visus įkalčius.
Padiktavau adresą, ir nubėgau į mišką. Sumindžiau skiautes, sudėjau į maišelį ir įmečiau į pelkę. Griebiau kuprines ir striukes, nurūkau prie Gabijos.
- Gerai, klausyk. Nusiramink. Galvok kad išgelbėjai... Mamą. Nusiramink. Mes nekaltos, supratai? - tvardė mane Gabija.
- Taip.

Už kelių minučių į vietą atvyko greitoji.
- Yra rimtų sužalojimu, bet mes darysime ką galėsime. Beja, gal žinot kur merginos tėvai? - tarė vyras, ją apžiūrėjęs.
- Tikriausiai darbe? - ne tiek teoriškai, kiek klausiamai tariau.
- Eikit, paieškokit telefono.
Mes su Gabi nubėgome į namą. Didžiulis, prašmatnus.
- Kurtas kvailas telefonas? - tarė Gabija susinervinusi, knisdama Dovilės kambarį, - BINGO! Radau.
- Palauk, - sustabdžiau Gabija, - parodyk, noriu pažiūrėti vieną dalyką.
Atsidariau gautas žinutes... Ieškojau Karolio. Štai.
- Hm, pagal jį aš išties šliundra, - nusivaipiau, - Ok, bėgam.
- Štai jis, - uždususios tarėm, ir padavėm mobilųjį.
gydytojas surado tėčio arba mamos numerį. Po kelių sekundžių pradėjo kalbėti.
- Sveiki... Nesijaudinkite... Ponia, prašyčiau... Jūsų dukra sužeista... Taip, taip. Atvykite į namus.
Po kelių minučių atvyko ir įsiutę ir išsigandę tėvai.
- Ar jūs, merginos, žinot kas tai galėj padaryti? - paklausė Dovilės tėtis.
- Ne... Nežinom...
Ir aš nemelavau. Juk tai ne aš tai padariau. Aš savęs nebepažįstu.

Keturioliktas įrašas.

- Sakyk, po galais, - supykau.
- Ok. Ramiai. Žodžiu... Karolis tave išdavinėja...
- SU KUO? - Suspigau.
- Su... o my, Mone... Su Dovile. Atleisk... - su baimės ašaromis akyse ištarė Gabi.
- Aa... Aš... - nusisukau į langą.
Negalėjau daugiau slėpti ašarų. Sulietam vaizde pro langą spoksojau į daugybę laimingų žmonių... Tarp jų ir du matyti veidai.
- Jie net negali atsiplėšt, - su panieka tariau tiek sau, tiek Gabijai.
- Ką sakei?
- Nieko...
Išlipome prie mokyklos, pasikabinome striukes ir nuėjome link Anglų. Staiga kelyje pasipainiojo Karolis.
- Labas, zuiki! - tarė jis ir norėjo apkabinti.
Staiga pasitraukiau, ir praėjau pro jį net nežvilgtelėjusi.
Tegul pakenčia berniukas, tegul...

Po pamokų...
Išėjau iš mokyklos pastato ir nusukau link autobusų stotelės. Gabija manęs nepalaukė, juk jai baletas... Staiga sunkios rankos sustabdė mane.
- Kas tau yr? - piktai tarė Karolis.
- Žinok nieko. Matai kokia aš laiminga? - nusišypsojau dirbtine šypsena, atmečiau jo rankas ir ėjau toliau.
- Aš ne durnas, tavo žiniai.
- ne, durnas. Jau geriau eik pasilaižyt su Dove, - atkirtau.
- Kas per...
- Ai, atstok. Tu man nebeegzistuoji!
Paspartinau žingsnį ir įlipau į pirmą atvažiavusi autobusą. Iš galo girdėjosi daug balsų, bet atsiskyrė tik vienas.
- Tu primesk, va ką tik jis man parašė kad metė tą šliundrą. Taip jai ir reik. Jau senai jam sakiau kad aš geresnė. Kaip ji nesuprato, kad ji jam net nerūpi...
Staiga į galva šovė ne tokia ir bloga mintis... O jeigu... Iššokau iš autobuso ir nudūmiau namo melsdamasi, kad Gabija būtų pasiėmus mobilųjį.

- TU IŠPROTĖJAI? - suriko ji į ragelį.
- Iš pat pradžių ir aš taip maniau, bet tai visai nebloga mintis. Juk jos išties nenužudyčiau, tik sunkiai sužeisčiau.
- Tu idiotė, tikrai. Tu nemanai kad policija atkapstys? Manai jie negalėtu? Juk ir ta kvaiša pasakytu tavo vardą, adresą. Mąstyk.
Šito nepagalvojau...
- Užsimaskuosim! - laiminga sušukau.
Kitam gale girdėjosi atodūsis.
- Ir tu nori kad aš sutikčiau, tiesa?
- Jo. Prašau, Gabute. Be tavęs neišeis!
- Jau turiu eit, po repeticijos užsuksiu. Iki! - tarė ji ir numetė ragelį.
Staiga pasijutau vieniša. Gal Gabija sako tiesa... Gal tai nesąmoninga. Na, bet pamėginti verta.

Vakare.

Atidariau duris, įleidau Gabi, ir nubėgusi į virtuvę užkaičiau vandenį. Mums reiks DAUG kofeino! Jeigu nori Gabiją laikyti ilgai, dar prireiks šokolado, kurio čia apstu.
- Dėstyk visą planą. Nuo A iki Z.
- Nu va. Anksti rytą, kai jos tėvai išvažiuos, mes paskambinsim į duris, ji jas atidarys. Mes įšoksim, tu ją priremsi, aš tai padarysiu, ištempsim ją į kiemą, miškelyje persirengsim ir iškviesim greitąja, - prislopintu balsu sakau.
- Maham. O iš kur gausi tą daiktą? Juk tu nepilnametė, - Gabi įžvelgė klaidą.
- Aa... Manau žinau kaip tai padaryti, - tariau prieidama prie telefono ir surinkau numerį.
- Alio? - tarė piktas balsas.
- Laba diena. Čia Endis?

Tryliktas įrašas

Ryte atsikėliau visa išmušta prakaito, galvos skausmo apakinta ir minčių spiečiumi.
Nusprendžiau. Tėvui nekeršysiu. Vistiek, Karolis man nebus tikras brolis.
Staigiu judesiu atsikėliau, apsidairiau ir supratau, kad aš ne namie. Aplink mane buvo pilna šampano, sidro ir degtinės butelių. Pilna traškučių pakelių. Supratau kad aš ne namie. Staiga kažkas mane apkabino iš už nugaros. Staigiai atsisukau ir nusišypsojau.
- labas rytas, zuiki, - meiliai tarė Karolis. Žinojau, kad po to kas vakar įvyko, aš turiu jį mesti. Bet tas aksominis balsas...
- Kas vakar įvyko? Na... Po to, - tyliai nusijuokiau. Nuėjome į virtuvę kur buvo tylu ir ta tyla tiesiog masažavo mano smegenis.
- Na, nieko. Tu apmėtei Dovilę lėkštėmis, ir užmigai. Nieko baisaus, - šnekėjo jis, žaisdamas su mano plaukų sruoga.
- Aš tavęs nekenčiu, - nusišypsojau ir pabučiavau.
- Aš irgi, - nusijuokė jis.
Staiga suskambo mano telefonas.
- Alio?
- Laukiu pasiaiškinimo, panele! - sušuko mama į telefoną.
Greitu žingsniu užlipau į vonią.
- Kas yr?
- Nieko žinok. Kur esi? Atvažiuosiu.
- Apie ką tu kalbi? Juk aš pas Gabi.
- Tai kada baisi meluot? - paniekinamai sužviegė ji, - žinau kad pas jokią Gabija jūs nebuvot. Gabijos mama ką tik skambino.
_____________
Stovėjau stotelėje. Nudelbusi akis į asfaltą klausiaus automobilių, ir vis meldžiau, kad mama nerėktu.
Išgirdau pypsėjimą. Lėtai pakėliau galvą, atsistojau ir ryžtingai nuėjau prie mašinos. Įlipau, prisisegiau diržą ir nudelbiau akis pro langą.
- Laukiu, - tarė mama.
Vis dar tylėdama bandžiau nustatyti šuns akis. Nesugalvojau ką sakyt...
- Mama...
- Nenoriu girdėt nei žodžio. Iki ekskursijos - niekur. Nei šokiai, nei draugai, nei tėtis. IŠSKYRUS mokyklą.
- Mama, tu gadini mano gyvenimą!
- Nesijaudink, tai dar ne viskas, - kerštingai nužiūrėjo mane pro veidrodėlį.
_________
RYTAS
Atsikėlusi apžvelgiau save veidrodyje. Apžiūrėjau save, supratau, kad ratilų po akimis nepataisysiu. To ir betrūko, kad žengčiau į pasaulį juodom akim. Susiradau akinius nuo saulės, dėl visą ko, pasiemiau pudros, jeigu išeitu taip, kad tektu nusiimti akinius.
Susiruošusi žengti į gatvę, nusėlinau į virtuvę. mama jau sedėjo, bet nieko nepasakė. Greitai papusryčiavusi pagriebiau rankinę ir išdūmiau pas Gabi.

- Kur buvai vakar? Neradau tavęs. Kas atsitiko?- autobuse užsipuolė Gabija.
- Mama sužinojo kad nebuvau pas tave...
- Na, o aš pasakiau,kad buvau pas kita Monika, tad nieko nesikabinėjo, - nusišypsojo Gabi.
- Tu kažką slepi, aš jaučiu tavo balse.
- Am... Jo... Tu turi kai ką žinot...
- Sakyk, Gabija, Po velnių, - piktai tariau.
- Vakar, kai tu išvažiavai...

Dvyliktas įrašas

Šis įrašas skirtas Kotrynai ;DD Nes ji man visą vakarą kamantinėjo kas bus toliau ;DD Myliu <3


Jis švelniai išėmė saldainį iš mano plaukų.
- Nice.
- Dėkui. Kažkaip galvai lengviau! - nusijuokiau.
- Žėk... Nenorit jūs į vakarėlį?
- Kas tie "jūs"? - kvailai pažėjau.
- Tu ir Gabi. Ir dar kažką galit pasiimt.
- Aš tau parašysiu, okey? - nusišypsojau.
- Aišku. Tada susirašysim! - jis pabučiavo mane į žandą, ir nuėjo.
- ĄĄĄĄĄ! - suspiegiau grįžusi į palapinę.
- Kas tau yr, kvaiša? - kaip kaimietė prakalbo Gabija.
- Pirma - jis kviečia mus į vakarėlį. Antra - jis mane pabučiavo.
- Jo... Nė kart su juo nesibučiavai? Laižeis. Tai koks čia antras? - nusijuokė ji, - o ką rengsimės? Juk eisim, ar ne?
- Tai kas be ko. Gal bėgam susitvarkom, ir pasiimsim mano rūbus nuvarysim pas tave?
- Su mielu noru. Pas mane šiandien plotas. Tėvai išvažiavo.
Susitvarkėm, nubėgom į namus kur Ričardas jau senai skaitė rytinį laikraštį.
- Labas rytas panos. Prisiburbuliavot? - nusijuokė jis pamatęs mus.
- Tai kas be ko! Mes skubam, Rič, - sušukau, ir mes nuplaukėm į vonią, kur Timas jau prausėsi.
- Mes galime nusipraust, Timuk?
- Ne! Jūt mano belaitvėt. Tūplatot? - piktai tarė jis.
- O taip, mes belaisvės. Bet belaisvės turi VISĄ LAIKĄ praustis. Tu žinojai?
(Timas nekenčia kai reikia maudytis arba praustis. Jam tai bausmė.)
- AAA.... Gėlai tada. Pautkytės! - sušuko jis ir išėjo.
- Turi linksma brolį, brangute, - suprunkštė Gabija.
- Tai jo...
[po 20min.]
Susiruošusios sukrovėm kelis mano sexy drabužėliu į tašę, ir iš dulkėjome. Visą kelią galvojom ką rengtis. Mamai pasakiau kad nakvosiu aps Gabija. Na, tai lyg ir tiesa.
- Visur gerai, bet namuose geriausia! Home sweet home! - pamėtė Gabi savo neeilinių frazių.
Sumetėme visus mano daiktus jos kambaryje, ir nuėjome į virtuvę. Išsikepėme kiaušinienės ir galingai papusryčiavome.
____
Mes buvome pasiruošusios! Liko pusvalandis iki vakarėlio. O mes buvom rawr.. ( :D)
Dar karta nubėgau į vonią ir brukštelėjau raudonu lūpdažiu lūpas.
- You are so... Sexy! - nusijuokė Gabija.
- Nepavydėk!
-Einam, gražuolyt, nes pavėluosim.
Išėjome į kiemą. Geai kad pasiemiau švarkelį. Bučiau sustipusi.
- Nekenčiu kablų, - pasipiktinau.
- Grožis reikalauja aukų, - nusišypsojo ji.
Gabija jau visus metus nešioja aukštakulnius. O aš juos užsimoviau pirmą kart, tad vis klupčiojau.
___
- Pasiruošusi? - susijaudinus tarė Gabi.
- Taip, sere! - sušukau, ir nusijuokiau.
Gabija paspaudė skambutį. Kelios minutės triukšmo, ir duris atsidarė.
- O labas, Karo... - staiga nutilau, - Ko Tau čia reik??

Vienuoliktas įrašas.

- Eik tu šikt! - suspigau nusijuokusi Gabi į ausį.
- Ahm.. Šiaip aš prieš tavo spygavimus viską girdėjau. Tik manau dabar nebe... - nusijuokė jis tampydama ir krapštydama ausį, - tai sakyk, ką darysim?
- Yra vienintelė išeitis. Bet man reiks pasitelkti vieną nekenčiamą žmogų.
- Timą? Gabrielą? DOVILĘ? - nusijuokė Gabija.
- Fausta.
- Kas ta per viena?
- Mano pamotės dukra. Karolio sesė.
- Ji tipo irgi įsimylėjusi Karolį? - nustebo Gabi.
-Aišku kad ne, vėpla. Ji nekenčia mano tėvo... Ir nenori kad jie būtų susituoke.
Pasiėmiau telefoną, norėjau rinkti Faustos numerį, bet atradau dvi žinutes
Pirmoji buvo nuo mamos:
"Sveika. Paėmiau tavo lagaminus. Tu Pas Gabija? :)"
Antra nuo Karolio:
"Labas. Nori į parką?"
Ignoravau abi žinutes. Surinkau Faustos numerį. Po kelių pyptelėjimų išgirdau šiurkštu jos balsą.
- Fausta.
- Laba, čia Moncė. Noriu pagalbos.
- Ne, tu nepalikai jokio lagamino. Viskas?
- Tu nesupranti. Man pagalbos reik kad išskirtume mūsų tėvus.
- Ane? Nu, klausau. Kur susitinkam?
- Am... Ledainėje prie parko. Už... 15min. LAUKIU! - sušukau ir numečiau ragelį. Tuo tarpu, Gabija pasiėmė savo rankinuką ir mes išbėgome.
_____
-Nu, pasakokit, - visa švytėdama mus pasitiko Fausta, dvasių valdovė (čia Gabi žodžiai)
- Tai vat. Man nepatinka tavo mama, tau mano tėtis. Ir manau dėl mūsų jie padarys bet ką.
- Mano mama nemėgsta.... NETVARKOS. Va ko.
- O mano tėvas švaros, - nusijuokėm.
Pasiėmiau telefoną, ir paskambinau tėčiui.
- Klausau. Algis.
- Labas tėt. Tiesiai šviesiai. Išvažiavau dėl tavo žmonos naujos. Nu nepatinka man ji. Kol neišsiskirsit - neatvažiuosiu!
- Bet...
- Jokių bet, tėt. Ate.
-Viskas? - nustebo Gabi ir Fausta.
-Puff... Ne, tai tik pirma plano dalis. Fausta, moki gaminti netvarką namie?
- Nu jo. Moku.
- Tai padaryk, ir apkaltink mano tėtį. Jis nemokės atsikirst. Aš žinau.
_____
Praėjusi savaitė buvo nuostabi. Nenoriu pasakot smulkmenų, bet mano tėtis ir Faustos mama išsiskyrė. Tai buvo didžiausia šventė mums su Gabi. Tą pačia dieną surengėme vakarėlį mano sode.
- Monika, tu nepyksi jei aš apsisiuosiu? - prunkšdama kaip arklys Gabi sukriokė.
- Tu gėriai kad kaip girta? - atsisukau į ją ir pasižėjau kaip mokytoja Blusytė. (Ji moko Matiekos. Blusa ne mokytoja.)
- Ne, mokytoja, tai yra taip, sere, - juokėmės mes.
- Ko gėrei?
- Vandens ir limonado. O velnias, jis su burbuliukais! - spygavo Gabi pakėlusi "Sprite" buteliuką.
- Oho. Burbu!
- Liukaaaas!
Dar geras dešimt minučių mes rėkavom kieme, kol neišėjo Rička.
-Panos, jau puse keturių ryto, tad jūs arba einat miegot, arba išvysiu pas kaimynus į tvartą. Got it?
Mes susižvalgėm, ir pradėjom vaipytis ir daryti įvairias grimasas.
- Kada jūs užaugsit? - tarė jis, ir pakraipęs galvą nuėjo miegot.
Po kelių minučių ir mes griuvom į palapinę.
____
- Kelkis. Keeelkis... KELKIS MONIKA!
- Ne, mama, aš miegu.
- Rupuže, pažėk kas kieme ... Po velnių.
- Aš atsikėliau ir pro mažą plyšelį pažėjau į priekinį kiemą. Ten stovėjo Karolis. Su gėlėmis.
Sublizginau akimis, atsisukau į Gabiją. Ji pamojo ranka, norėdama pasakyti kad eičiau.
Išlipau iš palapinės. Bandžiau kuo oriau prieiti prie Jo. Tai nebuvo labai lengva, nes buvau su pižama išmarginta meškiukais. Ir buvau visa susivėlusi.
- Labas rytas. Šėlot? - nusišypsojo jis, pro plyšelį pamatęs Gabijos akį.
- Truputi... - nusijuokiau aš.
-Žinai, tau plaukuose saldainis.
-Hih... Hih hih... Žinau! - tariau.
- Bet jis tau tinka!

Dešimtas įrašas

Visą vakarą daužiau savo meškiuką....
Staiga kažkas pabeldė į duris. Aš skubėdama pakišau meški po koldra, ir pati nusivaliau ašaras.
- Prašau.
- Monika... - prasivėrė durys, ir išvydau Karolį.
- Nu ko TAU reik?
- Noriu išsiaiškint.
- Ką išsiaiškint? Kad mes giminės ir aš su tavimi laižiaus? Man per daug skaudu, kad tai pripažinčiau.
Jis uždarė duris, jas užrakino ir priėjo prie manęs. Paėmė mano ranką, ir priglaudė prie krutinės.
- Mes ne kraujo giminė, tad mes galim daryt ką norim. Monika...
- Ai, nebelysk, gerai? - pastūmiau jį ir sugniaužiau kumščius.
- Bet...
- Išeik... - bedžiau pirštu į duris, - nenoriu tavęs matyti.
Jis dar norėjo kažką sakyti, bet nusisuko ir nuėjo.
Atsiguliau ant lovos, ir apsikabinau meški. Ašaros ritosi viena po kitos, ir po kelių minučių meškis buvo išsimaudęs.
______
- Bet Monikute, ar tikrai nori išvykti? - tarė tėtis, nešdamas mano lagaminą į taxi.
- Taip tėtuk. Bet prižadu, vasarą atvyksiu! - lipniai nusišypsojau, ir įsmeigiau žudantį žvilgsnį į ant laiptų stovintį Karoli.
- B--U-T-I-N-A-I!!! - suskiemenavo tėtis, - Oi. Fausta, gali pakelt tą lagaminą?
- Ne, - tarė ji, ir pasišalino.
- Nieko tėt. Aš pasiimsiu, - tariau ir paėmiau lagaminą.
Kai visi lagaminai buvo sukrauti į taxi, tėtis įsistebėjo į mane.
- Pasiilgsiu tavęs, dukrele.
-Aš ir tėtukau. bet turiu išvykti...Atleisk, - tariau, apkabinau, ir įsėdau į taxi. Mojavau kol jie dingo iš akiračio.
- Kur? - tarė taxistas.
- Namo. Oi, turiu omenį Šeškinės sodų 2-oji gatvė.
- Tėtis? - keistai paklausė jis.
- Nesupratau? - sutrikusi pažiūrėjau į veidrodėlį.
- Sakau, tėvas užnervino?
- Ai... Ne. Pirmoji meilė.
- Aišku.
Visą kelią tylėjome. Staiga prie Gaby namo išvydau...
-Stok! - sušukau taxistui.
- Kas yra? - nesuprato jis.
- Išleisk. O lagaminus vežk tuo adresu. Mano mama sumokės. Prašau. Nuvežkit.
-Nuvešiu. - tarė jis, išleido mane, ir nuvažiavo.
Pasislėpiau už gyvatvorės, ir stebėjau į Gabi ir....K. Išgirdau jų pokalbį.
- Kur Moncė gyvena?
- Koks tau skirtumas? Taigi parašyk jai.
- Neatrašo. Taigi, davau, pasakyk.
- Šeškinės sodų 2-oji gatvė. tai kam tau?
-Nesvarbu. Ačiū tau.
Ir jis nuvažiavo. Pribėgau prie Gabi ir suėmiau už pečių.
- KAM TU JAM PASAKEI KUR AŠ GYVENU?!
- Pirma - draugės pirma pasisveikina, o antra - nesupratau?
- Kam tu Karoliui pasakei kur aš gyvenu?
- Nes jis manęs prašė.
- Kam jam reikėjo?
- Ką aš žinau.
- Nesupratau. Aš maniau kad tau jis patinka.
- Nesuprasi. Einam į sodą, papasakosiu.
Mes nuėjome į sodą, ir aš išsipasakojau jai...
- Tai pagal tave...- nutiesė ji, - tu jo nebemyli?
- Gabija. AŠ JĮ MYLIU! Be jo gyvent negaliu! Bet mūsų meilė... Neteisėta...
- Palauk. Juk jis tau nėra tikra giminė. Juk tavo tėvas nesusituokęs.
- Dėja...
- Ou Fak. Tai gal tu įsimylėk... Iš naujo? Juk, "Love is in the air..." - svajingai tarė ji.

Devintas įrašas.

Numečiau tašę ir įsistebėjau į Gaidmatą. Ne, jo vardas ne toks. Iš tikro jis - Algimantas.
-Ką patėvis? - įžūliai mečiau, ir atsidariau šaldytuvą. Gražiausia. motina nenupirko obuolių. Ką aš valgysiu?
- Jausk pagarbą, ok? - tarė jis žiūrėdamas į mane.
-Tu čia man? - papūčiau lūpas, ir nusijuokusi nuėjau į svetainę.
- Nusibodai man tu, Fausta.
- Nu ir?
Oi, kokia aš nemandagi. Reik prisistatyt:
Aš Fausta. Man 14 metų. Daug metų gyvenau labai fainai. Su mama ir vyresniu broliu. Tik vat atsibastė Gaidmantas. Įsimylėjo jie abu ir gyvena... O aš?

- Aa... Nežinau ar tavo mama sakė, bet savaitgalį atvažiuos tavo įseserė Monika.
- Tikra? - dėjausi labai apsidžiaugusi. Pašokinėjau ant sofos, ir vėl griuvau ant jos, - koks man skirtumas?
- Na turėtu būt. Ai, kam a su tavimi kalbu. Juk tau nusispjaut, - papurtė savo galvą, ir nusisuko.
- Neturi ką veikt? Vien prie Tv... - tarė pro duris įvėjas Karolis.
- Koks tau skirtumas? Susiradai paną - tai ir trainiokis su ja.
- Patylėk gerai? Nusibodai. Ga tau berno reik? - nusijuokė jis.
Nesuprantu, kodėl visos mergos pojo kojomis. Juk jis... Ai...
Išjungiau Tv, pasiemiau tašę ir užlipau į kambarį. Paruošusi pamokas įsistebėjau į dangų.
kam mama ištekėjo už to apsileidelio?
______________________
Suskambo skambutis į duris. Nubėgau atidaryti.
-Sveikas tė... Oi. Labas, - tarė mergina su lagaminu rankose.
- Pažystu? - įžuliai tariau.
- Jeigu neklystu... - tarė ta bukaprotė, ir pažėjo į sulamditą raštelį, - čia gyvena mano tėvas.
Aaa... Tai štai ta apie kurią visą savaitę kalba Gaidmantas.
-Tipo... Monika?
-Kiek prisimenu - taip, - nusijuokė ji, ir pastumusi mane įropliojo į vidų.
- Monika! - sušuko Gaidmantas ir apkabino savo nulaižytą dukrytę.
-tėtuk... - tarė ji ir pakštelėjo jam į žandą.
- Tai pasakok, kaip ten pas jus...
[VAKARE]
Visi pietavome, kol staiga neįvyko nesusipratimas.
Na, mes {Mama, aš, Gaidmantas, Monika} vakarieniavome.
- O Monika, žinai, čia Fausta ne vienintelis vaikas, - lypniai nusišypsojo mama, ir įkrovė man dar salotų, - turiu sūnų. Karolį.
- Tėtis minėjo.
- KAROLI!!! - sušuko mama.
- Ateinu... - tarė jis lipdamas. Staiga pažvelgė į Moniką ir sustojo:
- Moncė?
- Karoli? - susiraukusi tarė Monika, ir pastumusi su ranka stiklinę, ją apvertė.
Aš prunkštelėjau, o Monika pasiutusi nubėgo į savo {svečių} kambarį pastumdama Karolį.
-Mano maistas nepavyko? - kvailai paklausė mama.

Grįžtam su naujienomis!

Atsimenate, sakiau kad neberašysiu... Buvau didelė melagė ;D Tad, po beveik mėnesio pertraukos, mes grįžtame. Laukite naujos dalies jau šiandien.!
Ir patikėkite, nustebsite visi :)
Santautė*

Atleiskite man :)

Sveiki gyvi. Kaip matote, neberašau beveik šios istorijos. Kodėl? Laiko yra, minčių stygius. Tad manau palieku šią istoriją neužbaigtą. Bet tai nereiškia kad ji bus ištrinta. Ne. Aš ją palieku, bet nerašau. Gal, SAKAU GAL!;D.. dar užsinorėsiu, ir įrašysiu kelis įrašus.
Ir tai nereiškia kad palieku savo rašymus. Ne-e. Kursiu naują istoriją. Per Velykas apgalvosiu, ir į talpinsiu naują tinklapį. :)
Dėkui jums :) Su meile -
Santautė*

Aštuntas įrašas

Pagraibomis nuspaudžiau žadintuvą, ir atmerkiau vieną akį. Tuoj pat ją užmerkiau, nes šiltas pavasario spindulėlis plykstelėjo man į akis. Atsikėliau, pasirąžiau, ir nuėjusi atidariau langą. Šiltas rytinis vėjelis plūstelėjo man į veidą, o jame išdygo šypsena.
Taip, tai buvo ne eilinis Monikos rytas.
Užsidėjusi šortus, apsirengusi maikę, susirišusi kasą, ir nusipraususi nutrepsėjau į virtuvę, kur manęs laukė mama su nuolankia šypsena, Ričką su rytiniu laikraščiu, Matas su lengvabūdiška šypsenėle, Gabrielė ir Timas valgantys pusričius, ir tas vyras.
-Labas rytas visiems. Kaip nuotaikos? - nusišypsojau kavai, ir atsisėdau prie stalo.
-Labas, zuikeli. Šiandien aš, Rička ir Haris einame į operą, jūs pabūsite su mažyliais, gerai? Gali pasikviesti Gabi... - "ir vaikiną", žvilgsniu pridūrė. Aišku, supratau kad Haris- Mato tėvas. Linktelėjau galvą, ir toliau gėriau kavą. Pabaigusi, ir ramiai papusryčiavusi nuėjau į savo kambarį, ir pasiėmiau telefoną. Surinkau Gabi numerį.
Keli pyptelėjimai, ir pasigirdo "švelnus" Gabi balsas:
- Labai protinga skambinti žmogui apie.... O velnias, jau puse dvylikos. Atleisk. Kas buvo?
- Ką šiandien vakare veiki?
-Lyg ir nieko. O kas?
- Nakvosi pas mane? Mama, Rička ir Mato tėvas išeina į operą, o mane, Matą ir mažius palieką.
- Matas? Kas dar bus?
- Na... Jeigu išdrysiu paskambinti ir paklausti - Karolis.
- Puiku. O... Norėtum šiandien važiuot su sk8'ais? Geras oras...
- Ok, susitinkam prie Sk8 parko... Puse 2. Ok?
- Mhm. Ate.
- Čiau.
Padėjau telefoną, ir įnikau ieškoti lapelio su Karolio numeriu.
Surinkau numerį, ir parašiau: "Sveikas, čia Monika. Ką darai?"
Po kelių minučių gavau atsakymą. "O, labas. Maniau kad pametei numerį. Nieko įdomaus. Tu? Žėk, gal nori į Sk8 parką? Jeigu važinėji :)."
Wow... jis skaito mintis :)
Nedvejodama atrašiau -
"Tai aišku. O tu prieš jeigu eitu ir Gabi? Ji nebūtų prielipa. Gal dar mano mamos ilgamečio draugo brolio sūnus gali eit? Jis su Gabi būtų."
Skeptiškai pažėjau į žinutę, ir ja išsiunčiau.
" O gal sukvieskime visą giminę? ;D Ne, juokauju. Aišku, tegul ateina. Kada?"
nusišypsojau, mintyse matydama Gabi linksma veidelį.
"Puse dviejų... Prie sk8 parko. "
"Super. Susitiksim ;*"
-Oh... Bučkis... - ištiškusiai žiūrėjau į žinutę telefone. Ką man rengtis? Pamaniau, kad geriausiai atrodysiu, kaip ir visada.
Surinkau skudurus kuriais ruošiaus rengtis. Apsirengiau, ir prisiminusi Matą, nubėgau į svetainę.
-Aa...Žė, ką dabar veiksi?
- Čia man? Nieko įdomaus. O kas?
- M. Sakau gal norį į sk8 parką? Eitu Gabi, ir toks Karolis. Jei reikėtu sk8'o - paskolinčiau.
-Jo. Sutinku. Vistiek šitose dulkėse nėr ką įdomaus. Kelinta?
-Puse dvejų.
Nuėjau į savo kambarį, ir iš spintos gylūmų ištraukiau du apdulkėjusius sk8'us. Kruopščiai nuvaliusi, žvilgtelėjau į laikrodį. Liko puse valandos.
...
Šiaip ar taip, aš išėjau pirma. Nenorėjau būti su Matu. Kodėl? Nu nepatinka jis man. Nusišypsojau, kai priekyje išvydau Karolį, sėdinti ant suoliuko. Privažiavau, ir klestelėjau šalia.
-O, Sveika! - linksmai tarė jis, ir pakštelėjo į skruostą. Užkaitau.
Įstengiau tik nusišypsoti.
Staiga išgirdom nevalingus keiksmažodžius. O DIEVE, GABIJA ATLEKIA Į MUS! Karolis nušoko nuo suoliuko, ir sustabdė ją.
-Sorry!!! Nesuvaldžiau... Kur Matas?
-Tuoi turėtu atvaryt.
-Tai jūs galit eit, aš palauksiu!
Norėjau kažką pasakyti, bet Karolis griebė mane už rankos, ir nutempė aikštės link.
....
Diena buvo nuostabi...KOL:
- O DIEVE! MONIKA TRAUKIS, UŽMUŠIU!! - suklykė už manęs Gabija, bet buvo per vėlu. Jau gulėjau ant žemės, nejausdama rankos, bet jausdama ašaras ir skausmą.
-Atleisk, zuikeli! - prišoko Gabija.
- Nieko. Padėkit... - bandžiau surikti, bet išspaudžiau tik menką garselį.
Staiga kažkas pakėlė mane. Pro ašaras nemačiau kas...
-Padėkit ką. Nuvedam namo. Pakviesim greitają.
-Mhm, - tarė susijaudinęs Gabijos balsas.
Buvau nešama. Tai žinojau, nes po kojomis nejutau žemės. Buvau atsirėmusi į kažką šilto. Nusivaliau ašaras, ir atsisukusi išvydau Karolio veidą. Nusišypsojau, ir vėl atsirėmiau į jį.
Grįžome namo. Matas išėjo iki mano motinos darbo, kad pranešti jai, o Gabija karštlygiškai ieškojo telefono.
- Ačiū, - tyliai tariau Karoliui.
-Nėr už ką, Monika.
-Yr... Bėja. Nenori šiandien nakvot pas mus? Mama leidžia, suaugusių namie nebus, busim tik mes keturiese.
- Tavo noras - man įsakymas, - nusišypsojo jis, ir aš užmigau.
...
Atsykėliau savo kambarį, su sunkumu rankoje.

Septintas įrašas

Gavau nusiskundimą, dėl vienos veikėjos - Dovilės. Dovile - Tai ne apie tave, ir nesuprantu kodėl tu save suvedi su ja :)
_______________________
...jis įbruko man į rankas raštelį, ir atsisveikinęs, nubėgo pas kitus vaikinus.
Už mokyklos tvoros, Gabija tarė:
-Kas čia?
-Neturiu nė žalio supratimo , - prisipažinau.
Išlanksčiau lapelį, ir iš džiaugsmo šūktelėjau.
-Kas kas kas? Kur kur kur? - nusijuokė Gabi, ir išplėšė lapelį iš rankų, - Uuuu... Rawr...
Tai buvo... Jo numeris. Vajėzau.
-Reikia atšvęsti! - sušuko Gabi, ir nusitempė mane prie kiosko. Nusipirkom traškų, limonado ir atsisėdome ant suoliuko.
-Kaip tau fainai... - tarė Gabi, mėtydama kelis traškučius ant žemės. Pagal ją - paukščiukams.
-Pričiom?
-Nu kad berna susiradai...
- Ką čia nusikalbi? Joks jis man bernas. Aš jo net nepažįstu, - nusijuokiau.
- Nu jo jo, patikėjau, - stumtelėjo mane Gabija, - Padėsi naujus skudurus nunešt toms beraštėms?
- Dėl tavęs - viską padarysiu! - nusijuokiau.
Pamėtėm ir suvalgėm likusius traškus, ir išgėrėm limonadą.
Pakeliui pas Gabi, mano kieme sutikau nuogą Timį.
- Ou šit.... Pala, aš tuoi! - sušukau ir nunešiau į namus Timį.
- Labas, Monika, - tarė Matas.
- Ką? Ai, jo... Laba laba. Aš einu, jei ką - manęs nebuvo! - pasakiau ir išlėkiau iš namų.
- Su kuo ten kalbėjai? Kas tas išvaizdus vaikinas? - susidomėjo Gabija.
-Su Matu. Jis Ričkos brolio sūnus.
- Kiek jam?
- 15m...
- Oh, man kaip tik! - nusišypsojo Gabija.
- O tai Giedriukas?
- Koks? Ai, paklausiau tavęs...
-Nu gerai, paskubam.
Nubėgome iki jos, ir įėjusios į vidų, buvome nutvertos jos sesers.
- Kur buvai? - surėkė Vaida.
- Kaip ir visi normalūs žmonės. MOKYKLOJ! Dieve tu mano. Eik smegenis prasišviesk! - Surėkė Gabija, ir nubėgom į jos kambarį.
buvo keista matyti tiek daug rožinių skudurų ant grindų.
-NESILIESK PRIE TO SIJONO! Jį apmyžo Ferka! - sušuko ji, ir parodė į šlykštu sijoną.
Ferka - tai Gabijos katė. Sisiuko čempionė.
Surinkome visus skudurus, sudėjome į maišą, paprašėm kad Ferka paskolintu savo kakučių dėžutę. Su pirštinėmis viską ištrynėme, ir išėjome, nepaisant Vaidos burbėjimų.
Vaidai - 18m. Jaučias namų viršininkė.
-Omg... - tariau po 15 minučių, - kokie tėvai - tokie vaikai.
Kieme sėdėjo kokių 17 metų vaikinas. Tikriausiai Dovilės brolis.
Paskambinome į duris, ir laukėm kelias min, kol išlindo trys karvikės.
- Niū? Ko riaikia? - atėjo visos.
- Čia jūsų skudurai, ir veido kaukės! - Gabi nusijuokė, ir su pirštinėmis paėmė šūduką, ir ištepė Dovės veidelį. Nusijuokėme ir nubėgome, palikusios tas tris stovėti.


-Nerealiai!!! - sušuko Gabi, kai jau sėdėjome pas mane, prie stalo, ir gėrėme šiltą kavą.
-Nu jo...
- Sveikos.... Monika...Ee.. - atėjo Matas, ir žiūrėjo į Gabija.
-Gabija, arba Gabi, - atsakiau.
- Malonu susipažinti, Gabija, - nusišypsojo jis jai.
Akies kampučiu stebėjau ją. Ji buvo įsimylėjusi. Visai kaip aš.

Šeštas įrašas

Atleiskite, kad kelias dienas nieko nerašau. Nėra laiko ir įkvėpimo. Dėkui už jūsų kantrumą ;*
___________
Žvilgtelėjau į ekraną, ir perskaičiau žinutę. "Labas. Nori į parką? Gabi :)". Iš laimės netvėriau savame kailyje. Suspiegiau, atsitempiau Timį, išbučiavau ir išbėgau į parką.
____
-Eee... Lab...Einam ledų? - bandžiau palaikyti pokalbį. Ką sako buvusios BFF, po 3dienų?
-Aha..Kaip nori. Šiaip tai... - Gabi atsisuko ir sustojo. Ištiesė ranką, - Sorris...BFF'S?
Neįstengiau ištarti nė žodžio. Linktelėjau ir ištiesiau rankas. Apsikabinome... Apie 5 min, stovėjome kaip idiotes parko centre. A mums dzin ;DD.
-O ką darysi dėl suanglėjusiu blondiniškų smegenėlių'? -Tariau, nusijuokiau ir pašiaušiau plaukus.
-Lyg aš iš tikro juos dažyčiau, kvailiuk, - nusijuokė, ir paglostė plaukus, - jie laikinais dažais nuspalvoti.
- O ką darysi su... Naujom bf?
-Ką čia nusišneki? Jos jokios BF...Jos net ne F. Spec. ...kad tave sunervint. Soriukas, Monūtą, - nusišypsojo ji.
-Nieko... Suprantama.
Parke prabuvome visą vakarą.
_________
RYTAS:
Šokinėdama iš laimės atstriksėjau į virtuvę ir išbučiavau visus išskyrus Ričką, Matą ir tą vyrą.
-Laimės pilnos kelnės? -nusijuokė mama. Ale kaip aš ja myliu.
- Tai negi ne!!! Aš naujai atgimusi, - tariau jai, ir apkabinau.
-Matos. Akiniai nebetinka? - "pašmaikštavo" Ričardas.
-Cha cha, - pavaidinau kad labai juokinga.
- Ričardai, patylėk... Visada sugadini nuotaikas! - šuktelėjo mama, kepdama pusryčius. Nesupratau. Juk jie nesipykdavo.
Suvalgiau savo skanius pusryčius, ir per greitą laiką susiruošiau į Pastatą. Įdomu kodėl.... Tiesa ta, kad niekada nenorėjau eiti į mokyklą, bet šiandien, aš buvau nuostabiai nusiteikusi, ir niekas negalėtu man sugadinti nuotaikos...
...
-Laba rytą, Monikut. Bėgam, autas atvaro!
Kaip durnės-indėnės bėgom link stotelės. Žmonės žiūrėjo, ir manė kad indėnai puola. Dėja, jie nesuprato, kad mes į autobusą bėgame. Įlipome ir šniokšdamos pradėjome juoktis. Žmonės sužiuro į mus.
-Nėra į ką spoksot, dėkui už dėmesį! - šuktelėjo Gabi, ir pasiuntė oro bučinius visiškai nepažįstamiems žmonėms. Keli asilai iš galo sužvengė. Visa kelia juokėmės iš visiškai nereikšmingų dalykų, kaip medis, plytelė ar žemės lopinėlis. Taip, šitas autobusas pilnas juoko dujų. Tad diena bus super liux.
Išlipusios iš autobuso, ėjome ilgu mokyklos takeliu. Staiga užsižiopsojau ir atsitrenkiau į kažką. Sėdaus ant plytelių, ir sugniaužiau kumščius, pasirengdama užmušti tą žmogų. Pakėliau galvą, ir nepaisant saulės spindulių, pažėjau į grioviko veidą. Jis buvo.. Ne...Negali būt. Jis buvo pirmas...Ir... T-O-B-U-L-A-S!♥♥♥
- Nesusižeidei? - tarė jis, ir atkišo ranką.
Tuoi pat įsikabinau, ir kuo oriau, bandžiau atsistoti. Koją pervėrė skausmas, ir aš vėl atsisėdau.
-Manau išsinarinau koją, - kaip penkiametis vaikas tariau. Man gėda.
-Gal galiu padėti? Tiesa, aš Karolis, - nusišypsojo jis, ir nežinodamas ką daryt, pakrapštė viršugalvį.
- Ėėė...Eee...Aš.. Buti Monika. Turiu omenį, aš Monika, - kokia aš idiotė...
Jis nusijuokė, ir saulėje nušvito jo nuostabūs balti dantys. Jeigu nebūčiau tokia susijaudinusi, būčiau nualpusi.
Jis susiprotėjo, paėmė mane už rankos, o su kita pakėlė už liemens. Jaučiaus kaip kūdikis, kurį tėvai moko vaikščioti.
Karolis palidėjo mus iki Matiekos kabineto, o pats nuėjo į Anglų.
-Nu ir? - tarė Gabija, kai jis nuėjo.
-Kas "ir"?
- ką jauti?
- Aš į tulika noriu.
- Tipo nebuvai? - pakelė vieną antakį Gabija.
- Buvau.
-Aišku... Monika, mūsų mažylė - įsimylėjo.
Įsimylėti? Na... Nesamonė. Niekada gyvenime nebuvau įsimylėjusi. Nebent pirmoi klasėi.
-Aš? Bet... Sakyk, tiesą - jis gražus?
- Nicėė... Belekoks gražuolis. Ar tu matei, kaip jis tave nužiūrėjo?
-Ne... Saulė spigino. Iš kokios jis klasės?
- Man rodos iš dešimtos.
Vidui širdis nusišypsojo, ir šelmiškai nusijuokė.
- Panelės, į klasę!!! - surėkė Matiekos mokytoja, ir mes įbėgome.
Oi, kad būtumėte mate, kaip mus nužėjo Dove, Viola ir Erika.
- Lyg pasmaugt norėtu, - tyliai sušnabždėjo man Gabija.
-Sesės zylės, gal norite kalbas pratesti pakeliui pas direktorių? - į mus pažėjo Mokytoja.
-Taip... Oi, turiu omenį, ne ! - suklusau, - atleiskite.
-Nu pasitaiko. Bet džiugu matyti, kad pagaliau kalbate.
Mokytojos džiaugiasi? Wow...
Staiga Paulius su tušinuku pabadė man į nugarą.
-Ko? - atsisukau.
-Raštelis, - tyliai tarė jis, ir sugrudo man į ranką raštelį.
Atsisukau į Gabija, ir abi pradėjom skaityt:
"Nu ka, daba Giabija grašink rubūs. Tjū mums nebė draugiė"
Kai baigėme skaityti, prunkštėm iš juoko. Jos ne tik nemoka rašyt, bet ir nesąmones rašo.
Gabi pasiėmė lapelį, ir skaisčiai rožiniu tušinuku parašė
"Panikės, susikiškit suos skudurus ten - kur netelpa. With any love - Gabijukas ir Monikutė ;*"
Nusisukau, ir perdaviau raštelį Pauliui. Jis siuntė per visą klasė, bet kažkas sugalvojo raštelį įgrūsti į Faustos rankas.
-MOKYTOJĄĄĄ! RAŠTELIS!
Mokytoja paėmė raštelį iš Faustos, atvertė, perskaitė, ir nuėjo link Dovilės ir Violos.
-Čia jums, - šyptelėjo ji mums, ir dėstė toliau pamoką.
Klausiamu žvilgsniu Gabija pažėjo į mane.
_________
Po pamokų ėjome (tiksliau - Viena ėjo, kita šlubčiojo) namo. Staiga kažkas už nugaros atbėgo. Manėme kad Paulius, bet ten Buvo... Karolis ♥_♥
-Sveikos. Viskas ok? - nusišypsojo jis mums su Gabija.
-Lyg ir, - Tariau, - bėja, čia - Gabija.
-Malonu, - tarė jis, nekreipdamas dėmesio į ją.
Staiga jis...

Penktas įrašas.

Pirmiausia: Dėkui labai, tiems kurie skaito. Mano didžiosioms pagalbininkėms ir patarėjoms - Eglutukui and Patukui ♥ Myliu :*
____________________________
Kur ta muzikytė, kuri būna prieš mirti? AŠ JOS NEGIRDŽIU!!! Apkurtau? Ne...Dėja.
Balsas...Tas balsas... Tai... GABIJA?!
Taip. Lig iš barbės žurnalo nužengusi blondinė. Blondinė... Gabi persidažė...
Purtydama savo ilgus ( peroksidu nuteptus) plaukus, Gabija - mano Ex-BF4E, ėjo koridoriumi. Visi neišprusę bernai žiūrėjo į ją. Nuo kada, Gabija, Klasės kietuolė, tapo viena iš "Bandelinių Barbių"?
Paulius kumštelėjo į ranką, ir tyliai paklausė :
- Tai tu paminėjai, ar netyčia praleidai?
Žiojausi atsakyti, bet nesugalvojau kaip tai paaiškinti...Vėl užsičiaupiau.
Visą dieną buvau nuščiuvusi, bet kai išgirdau Gabi kalbas valgykloje...
- Oo... Taip norėčiau gumos, bet viską išleidau ant naujo lako! - didžiuodamasi savimi, ji parodė nagus kitom trim pempėm.
Išbėgau iš eilės, ir nubėgau į tualetą... Paverkiau, užsidėjau akinius, ir grįžau į pamokas...
_______________
Kramtydama lūpas grįžau namo. Nekreipdama į mamą ir Ričardą nuėjau į savo kambarį. Eidama laiptais atsitrenkiau į... Velnias, čia vaikinas... Aš čia papuoliau?
- Laba. Moncė?
- MONIKA!!! BE GERIAUSIOS DRAUGĖS! - kas man užėjo? užrėkti ant nepažįstamo vaikino?
- Aha... Aš Matas, - nusišypsojo jis, ir davė ranką. Ko jis trokšta ? kad paspausčiau ranka? Pasvajoja ir praeis.
Pasitraukiau, ir žengiau į viršų. Savo kambaryje išvydau...
-TIMI!!!!! - Suspigau ant visų namų. Neesu tikra, gal netgi ant viso kvartalo.
-TU MAŽAS, - grėbiau verkiantį Timį, ir sukandusi dantis sušvokščiau, - Ką-tu-čia-pa-da-rei?
Jis tik papurtė galvą ir toliau verkė. Subėgo visi. Tas vaikinas, vyras kurį matau pirmą kartą, Gabriela, motina ir Ričką...
-DINKITE, VISI!!! IKI VIENO ! - išstūmiau Timį, ir užtrenkiau duris prieš visus. Kritau ant grindų ir pradėjau verkti. Viskas... Nuotraukos, žinutės slapta kalba... VISKAS BUVO SUPLĖŠITA. Viskas kas buvo kaip priminimas apie mane mieliausia draugę. Gabija Mackūtę.
....
Po kelių valandų šiaip taip nustojau verkusi. Būčiau verkusi toliau, bet ašarų ištekliai baigėsi.
Telefonas supipsėjo, bet jį girdėjau kaip per miglą. Atsikėliau, ir kaip mirusi nuėjau iki jo. Su baime akyse, bet su šypsena veide atsidariau žinutę...

Ketvirtas įrašas

Grįžau namo, įvėjusi į vidų, taip užsinorėjau kad motina pasidomėtu manimi. Trenkiau duris. Nieko. Atidariau jas, ir vėl trenkiau. NIEKO! Atidariau ir iš visų jėgu trenkiau. Jie nepastebi?
- AŠ DĖMĖSIO NORIU! - sušukau ant visų namų.
- Labas brangute, nerėkauk, Gabriela miega. Nori užkasti, - tarė ji, ir nusišypsojo.
- AŠ NENORIU TAVO DĖMESIO! - pikta nuskuodžiau į savo kambarį. Užplaukė. Staiga išgirdau balsą. Vaikino balsą.
- Čia Monika? - tarė jis.
- Taip, Matai, tai ji. Mūsų vienintelė ir nepakartojama, Mony, - leipsino mane Ričardas. Kažkodėl pasirodė kad jis iš manęs juokiasi. Šunsnukis.
Griūvau į lovą, ir žėjau į lubas, kur buvo iškabinėta mano ir Gabi fotkės.
Nesusilaikiau, griebiau telifą, ir parašiau Gabi SMS. "Draugės?". Spoksojau į telefoną geras 10 min. Kai supypsėjo, taip išsigandau, kad net išdribau iš lovos. Rankomis sukrapščiau jį, atidariau žinutę. "Aš su tavimi nekalbu. Ištrink mano nr!". Pamačiusi žinutę, vos nepaplūdau ašaromis. Węęę....
__________
Keista, jau kelias dienas, aš neišlendu iš savo lovos, kambario, o ką kalbėti apie namus? Ričardo brolis su sūnumi jau čia 2 su puse dienos, o aš jų nė akyse neregėjau. Motina vis patikrindavo mane. Atnešdavo "ėdalo", ir vis tą patį termometrą.... Why? Dėl to kad mano, kad aš sergu.
...Staiga kažkas švelniai pabeldeno į duris. Tyliu balseliu tariu:
- Prašom...
-Monika, tu nieko nenori man pasakyti? - tarė mama, uždarydama duris.
Sugebėjau tik pakraipyti galvą.
Mama priėjo, ir priglaudė mane prie savęs. Štai kur ta šiluma, kurios man trūko. Apsikabinau, ir prapliūpau verkti.
-Zuikyti, kas atstiko? - tarė mama, glostidama mane. O taip, BANALYBĖĖĖS.
- Gabi...Ji įsimylėjusi Giedriuką, o juk jis juk mergišius. Nenorėjau kad jis ją įskaudintu, bet Gabijai pasakiau, kad jis su ja tikrai nebus. Ir ji užpyko...
- Ateis laikas, susitaikysite.
-Ne...
- Taip. Su laiku - viskas išsispręs, - tarė ji, pakštelėjo į galvą, ir nuėjo link durų. Staptelėjo ir atsisuko, - Monika, jeigu ką, tavo kambario raktai, čia, - pasakė rodydama į naktinį staliuką.
Taip, ji suprato, kad noriu likti viena.
___________
Rytas prasidėjo linksmai. Bet su Gabi, jis būtu tikrai linksmesnis... Į mokyklą atėjau anksti, su tamsias akiniais, kad nesimatytu išvarvėjusiu akių.
-Nai, nai, nai kokie žmonės! - kaip ir kiekvieną ryta, tarė Paulius.
-Labs...Gabiės nėr?
-Nu ne... Taigi ji su tavim, - nesupratęs į mane žiūrėjo Paulius. Nesusilaikiau, išpasakojau jam viską kas buvo įvykę.
-O ba...
Staiga išgirdome nemalonius balsus.
-Tai va, žinokit, dabar aš kiečiausia pana!!! - tarė Dovė, ir suspigo visos...Ne..Ne trys... Buvo naujas, bet girdėtas balsas...

Trečias įrašas

... Gerda išsiskyrė su tavo pusbrą, - svajingai tarė Gabija.
- Nu ir? - nesuprasdama leptelėjau.
- Ak, kvailiuke, juk dabar pas Giedrių - man laisvas kelias.
Atsistojau, kad pradėt grūstis į autobuso priekį, nes mokykla tik už kelių metrų. Staptelėjau ir atsisukau į Gabiją:
- Prasišviesk galvą, - nusijuokiau, ir patempiau už rankos, - judinkis, princese.
Išlipome į kiemą. Saulė plykstelėjo į akis. Nubėgome į mokyklos rūbinę. Puiku, mes buvome iš pirmųjų, kurios atėjo į mokyklą, tad mums leido pačioms pasidėti striukes.
- Moniuk, kaip aš atrodau? - kalbėjo Gabi, stovėdama prieš veidrodį.
Pavarčiau akis, ir nusitempiau ją, prie rusų kabineto.
- Nai, nai, nai, kokie žmonės, - tarė kažkas ant suoliuko.
- Hay, Pau, - nusišypsojau Pauliui, - tu vienas?
- Kaip matai - nusijuokė jis, - kaip čia ankstyvos tokios?
- Į autiką spėjom, - prunkštelėjau, ir išsitraukiau šepetį. Susišukavau.
- O ko reikėj... - žiojosi Gabi, bet ją nutrenkė kažkoks dvyliktokas, - žėk kur eini, traktoriau, - sušuko ji pavimui.
Mes su Paulium nusižvengėm, ir padėjom Gabi atsistot.
- Aš jį užmušiu, - sužaibavo akimis Gabija.
- Pirma užauk, coliuke, - nusijuokė Paulius.
- Bląąh! - iškišo liežuvį Gabi, ir pasivalė savo naujus džinsus.
Už kampo išgirdome balsus, kurių nenorėtum sutikti net baisiausiam sapne. EDV... Čeezez...
- Tai karočę, nusipirkau naują lupų blizgį, žinok koks nerealus! - suspiegė visos trys, po Dovės išsireiškimo.
- Pasiruoškit antplūdžiui, - sušnibždėjau, ir atsistojau šalia susiraukusios Gabi.
-Tai žinai, dar nusipirkau tokia nerealią...- tesė kalbą Dovė, bet pamačiusi mus, sustojo,- fuj, kaimiečiai!
- FUJ-ELITAS!!! - sušukome visi trys.
- Pasilaikykite komplimentus po pamokų, - nusišypsojo ji, ir atsisuko į Erika ir Viola (dvi pakalikės. Tipinės draugės).
- Mergaitės, foto. Sugalvojau nerealia pozą! - sušuko ji, ir išsižiojo, priglaudė delnus prie skruostų, ir suklapsėjo dirbtinėmis blakstienomis.
- Super, - tarė Erika, iš susižavėjimo vos nealpdama.
- Aukštas lygis! - šuktelėjo Viola, fotkindama Dovę.
-Tuoi apsivemsiu, - sukuždėjau Pauliui ir Gabi, laikydamasi kad nesusižvengčiau. Dėja, neišėjo. Paskui mane, nusijuokė Gabi ir Pau.
- Kas čia tokio juokingo? - pažėjo į mus Dovilė, atmesdama savo dirbtines garbanas. "Superinė Pana".
- O dieve, žemės drebėjimas, bandelė pasijudino, - suspigo Gabi juokdamasi, ir griuvo į suoliuko glėbi. Prunkštelėjau.
- Aš jums... - piktai norėjo atsikirsti Dovilė, bet nutilo.
- Kas yra? Pametei žodžius? Žėk, jie ten, - bedžiau pirštu į kolidoriaus galą, - bėkit, gal dar pavysit.
Jos dar kartą įrodė kad yra nedažytos blondės. Visos lig vienos atsisuko į kolidoriaus galą.
- Bėkit bandutės, bėkit...Bukite laisvos! - šuktelėjo Paulius, ir kaip fermeris vištas, nuvijo rankomis.
- Gerai suvartet tas Fyfas, - tarė pažystamas balsas.
- Lab, Giedriau... - tariau, - iš kur tu viską matei?
- Aš čia senai stoviu. Tik nenorėjau trugdyt.
- Nu Jo, - nusijuokiau, - bėja, Happy B-Day, pusbroliuk.
- Dėkui, - nusišypsojo jis, ir su Pauliumi nuėjo prie "bernų" suoliuko. Likom tik mes su Gabi.
- Jis tooks gražutis, - šnekėjo Gabija, žiūrėdama Giedriui pavimui.
- GABIJA, JIS TURI PANĄ!!! GALVOJI GERDA BUVO VIENINTELĖ? NE, - sušukau nebegalėdama sulaikyti tiesos apie Giedrių, - jis mergišius, Gabija. Jam neužtenka vienos.
Gabija žudančiu žvilgsniu pažėjo į mane ir tarė:
- Tai gal aš tau nusibodau? Gerai, gyvent be manęs!
Nesupratau kas įvyko, tik vėliau pamačiau kad aš stoviu viena.
- Kas per...???

Antras įrašas

Rytas:

Miegojau prastai. Visą naktį bandžiau įsivaizduoti, kaip atrodys Ričardo sūnėnas. Kažkodėl į galva lindo tik Giedriaus veidas. Juokinga. Kodėl visus bernus įsivaizdavau kaip savo pusbrolį? Nesąmonė.
Vis dar nesuprantu, kodėl aš rašau į šitą daiktą...Paaiškinkite kas nors.
Išgirdau tylų ir švelnų beldimą į duris. Motina. Ji "duodą man pasijusti suaugusia".
- Alio. Klausau, - nusipezėjau.
- Brangute, susitvarkyk kambarį, būk gera.
Prunkštelėjau. Negi jie apsistos mano kambaryje?
Aišku, gal ji turėjo omenį, kad mano kambarys per daug vaikiškas. Visur pilna sesers (gerai gerai, ir mano) meškiukų ir lėlyčių.
Atsikėliau, ir pasiėmiau telefoną į rankas. Patikrinau SMS. Gavau žinutę nuo Gabijos.
"Labas. Susitinkam ?" iškart atrašiau: "Jo, puse aštuonių. Prie "Iki"". Padėjau telefoną, ir nubėgau į vonią.
-Timai! Galėtum padaryt dingau? - tariau pyktai.
- As jau didelis, - sušveplavo jis, ir nubėgo pas mamą.
Nusiprausiau, apsirengiau ir stovėjau prieš veidrodį. Ką man daryt su šitais kaubojiškais plaukais? Kaip arkliai.
Bandžiau juos ištiesint. Klaida: Netyčia per ilgai laikiau vienoje vietoje. Dabar ne tik plaukai išsitiesino, bet ir apdegė. Linksmai čia. Pasiėmiau žirkles ir...Kokia aš kvailė. Pabandžiau "apsikirpti". Išvada - aš niekada nebūsiu kirpėja. Dabar kaip apkarpyta višta.
- Monikute, ką čia pasidarei??? - pamačiau nustebusį motinos žvilgsni į mano plaukus, -Užrašyti pas kirpėja?
- Aha...Būtu super, - pirma kart per šią savaitę mama buvo protinga.
Žvilgsniu užkliuvau už laikrodžio. 07,35??? O velnias. Gabija mane užmuš. Įsikišau telefoną į kišenę, griebiau kuprinę, pasiėmiau striukę, galvodama kad apsivilksiu pakelėje. Dėja, turėjau grįžti, nes išėjau su šlepetėmis. Vėlavau dešimt minučių. Galvojau kad Gabija manęs nebelauks. Nušvitau kai pamačiau ją sėdinčia ant "iki" laiptų.
-Gabi, atleisk, aš... Ko tu čia šypsaisi? - pakėliau vieną antakį, nes pagal tokį laiką, Gabija buvo linksma.
- Ai kvailiuke, nesvarbu, aš irgi vėluoju, - nusijuokė ji. Čia Gabija? Čia tikrai ne kokia nors blogoji dvynė? Ar geroji? - na, bėgame? O, atvažiuoja autobusas.
Bėgom kiek kojos nešą. Įlipome į autobusą, ir klestelėjome į dvi paskutines laisvas vietas, nekreipdamos dėmesio į burbuliuojančias bobutes.
- Nu tai pasakok, - tariau nekantraudama Gabi istorijos.
-Na gal negalima džiaugtis, bet...

Pirmas įrašas

- Monika, po galais, ar gali prižiūrėti Gabrielą ir Timą? Juk žinai kad man ir taip sunku.
Nieko neatsakiau. Po galais, o ką aš darau? Vartau laikrašti, su viltimi kad bus paskelbta, kad darželiuose karantinas baigtas. Pavarčiau akis, ir užverčiau žurnalą. Tipiška. Jei kažkas atsitinka - Monika turi padėti. Užlipau pikta į vonią.
- Ko tau...Kas čia dabar? - vos susilaikiau ne prunkštelėjusi. Gabriela atrodė kaip... Putų angelėlis. Paėmiau ją ant rankų, ir nurengiau šlapius drabužėlius, kol mama rūpinosi Timu.
Šioje šeimoje mano vardas buvo keisčiausias. Monika... Net neskamba, tiesa?
Staiga kažkas paskambino į duris.
- AŠ ATIDARYSIU! - sužviegiau.
Mama pažėjo į mane kaip į idiotę. O man dzin.
- Labas, Mony, - tarė Gerda.
- Labas. Sorriukas, Gerda, bet aš užsi... - nebaigiau žodžio, nes atropojo Gabrielą su savo meškiukais išmargintais pampersiukais.
- Aišku... Užsuksiu vėliau. Atia, - atsisveikinome. Tik tada supratau, kad ji atėjo. Svarbus reikalas reiškia. Juk Godai aš tik padėjėja. Ai nesvarbu, svarbiausia kad mamos višta sudegė. Na gerai, aš perdedu. Ji apsvilo. Nes Gabrielą sumanė pasukinėti ratuką. Ajaj.
-MONIKA!
-AŠ EINU, - ko ji visada žviegia?
- Monika, suprask...
-Tu esi trijų vaikų motina, tavo vyrelis - dirba labai ilgai kad mus visus išlaikytu, ir aš turiu nors kažkiek tau padėti, - šią giesmę, aš girdžiu 7 kartus į savaitę.
Mama nei subarė, nei ką... Nuėjo. Rūpus miltai.
- Honey, I'm Home, - tipo šmaikštaudamas įgriuvo Ričardas. Tipo Mamos bahūras.
-O, mielasis, - atbėgo mama, ir puolė jam ant kaklo.. Fui! Negalėjau to stebėti.
- Margarita, norėjau paprašyti. Rytoi atskrenda mano brolis, ir jis su sunumi norėtu kur nors apsistoti. Ar galime priimti juos?
Sūnus...Omg.. Dar vienas pyplys?
Po 20 min.
-MonY, gal gali ateiti? - kvietė Ričardas. Kodėl žinau? Jis vienintelis mane vadina Mony.
- Nū? Ko? - tariau, lipdama laiptais, ir stengdamasi neperkristi po meškučių ir mašinyčiu balutes.
- Ryt atvyksta mano brolis...Gal gali neparodyti, kad tu sunkiai sukalbama? Jis atsiveš ir sūnų. Matą. Jam 15.
15? Mano gyvenimas griūva...Juk aš nedgi nemoku pati išsikepti žuvies pirštelių, o čia dar ir vaikinas...

Dienoraštis - nesąmonė!

Sveiki, aš - Monika. Aukšta, tamsiaplaukė, 15 metų mergina.
Čia, mano tipo dienoraštis... nesupratau to, kol mama to nepasakė . Dienoraštis - nesąmonė! Man 15, kam man kažkokio sąsiuvinio su kažkokia gėle? Puff...
Na...Pabandysiu. (tikiuosi mano mama to nepamatys. Juk kategoriškai pasakiau -ne!.
Oj...Kažkas beldžia. Reikia šita daiktą paslėpti. AŠ KALBU SU SAVIMI? Ar tai bepročio simptomai? Reiks išsiaiškinti.
_________
Šis įrašas nėra susėtas su rašytoja (manimi) ar kuo kitu ;DD