Keturioliktas įrašas.

- Sakyk, po galais, - supykau.
- Ok. Ramiai. Žodžiu... Karolis tave išdavinėja...
- SU KUO? - Suspigau.
- Su... o my, Mone... Su Dovile. Atleisk... - su baimės ašaromis akyse ištarė Gabi.
- Aa... Aš... - nusisukau į langą.
Negalėjau daugiau slėpti ašarų. Sulietam vaizde pro langą spoksojau į daugybę laimingų žmonių... Tarp jų ir du matyti veidai.
- Jie net negali atsiplėšt, - su panieka tariau tiek sau, tiek Gabijai.
- Ką sakei?
- Nieko...
Išlipome prie mokyklos, pasikabinome striukes ir nuėjome link Anglų. Staiga kelyje pasipainiojo Karolis.
- Labas, zuiki! - tarė jis ir norėjo apkabinti.
Staiga pasitraukiau, ir praėjau pro jį net nežvilgtelėjusi.
Tegul pakenčia berniukas, tegul...

Po pamokų...
Išėjau iš mokyklos pastato ir nusukau link autobusų stotelės. Gabija manęs nepalaukė, juk jai baletas... Staiga sunkios rankos sustabdė mane.
- Kas tau yr? - piktai tarė Karolis.
- Žinok nieko. Matai kokia aš laiminga? - nusišypsojau dirbtine šypsena, atmečiau jo rankas ir ėjau toliau.
- Aš ne durnas, tavo žiniai.
- ne, durnas. Jau geriau eik pasilaižyt su Dove, - atkirtau.
- Kas per...
- Ai, atstok. Tu man nebeegzistuoji!
Paspartinau žingsnį ir įlipau į pirmą atvažiavusi autobusą. Iš galo girdėjosi daug balsų, bet atsiskyrė tik vienas.
- Tu primesk, va ką tik jis man parašė kad metė tą šliundrą. Taip jai ir reik. Jau senai jam sakiau kad aš geresnė. Kaip ji nesuprato, kad ji jam net nerūpi...
Staiga į galva šovė ne tokia ir bloga mintis... O jeigu... Iššokau iš autobuso ir nudūmiau namo melsdamasi, kad Gabija būtų pasiėmus mobilųjį.

- TU IŠPROTĖJAI? - suriko ji į ragelį.
- Iš pat pradžių ir aš taip maniau, bet tai visai nebloga mintis. Juk jos išties nenužudyčiau, tik sunkiai sužeisčiau.
- Tu idiotė, tikrai. Tu nemanai kad policija atkapstys? Manai jie negalėtu? Juk ir ta kvaiša pasakytu tavo vardą, adresą. Mąstyk.
Šito nepagalvojau...
- Užsimaskuosim! - laiminga sušukau.
Kitam gale girdėjosi atodūsis.
- Ir tu nori kad aš sutikčiau, tiesa?
- Jo. Prašau, Gabute. Be tavęs neišeis!
- Jau turiu eit, po repeticijos užsuksiu. Iki! - tarė ji ir numetė ragelį.
Staiga pasijutau vieniša. Gal Gabija sako tiesa... Gal tai nesąmoninga. Na, bet pamėginti verta.

Vakare.

Atidariau duris, įleidau Gabi, ir nubėgusi į virtuvę užkaičiau vandenį. Mums reiks DAUG kofeino! Jeigu nori Gabiją laikyti ilgai, dar prireiks šokolado, kurio čia apstu.
- Dėstyk visą planą. Nuo A iki Z.
- Nu va. Anksti rytą, kai jos tėvai išvažiuos, mes paskambinsim į duris, ji jas atidarys. Mes įšoksim, tu ją priremsi, aš tai padarysiu, ištempsim ją į kiemą, miškelyje persirengsim ir iškviesim greitąja, - prislopintu balsu sakau.
- Maham. O iš kur gausi tą daiktą? Juk tu nepilnametė, - Gabi įžvelgė klaidą.
- Aa... Manau žinau kaip tai padaryti, - tariau prieidama prie telefono ir surinkau numerį.
- Alio? - tarė piktas balsas.
- Laba diena. Čia Endis?