Epologas

Nuo tos dienos prabėgo trys ištisi mėnesiai. Per juos nutiko daug dalyku.
Ne, Dovilė neliko gyva. Daktarai iš viso pasaulio nesugebėjo jos sugrąžint į buvusią padėtį.
Karolis "sėdo". Ir vis gi, nebuvom mes vienas kitam skirti.
Dovės padlaižės išsiskirstė ir tavo asmenybėm.
Gabija, kad ir kaip spyriojosi, išsikraustė į Angliją. Mūsų draugystė anaip tol neiširo. Susitinkam kas mėnesį. Per atostogas ji atvyks pas mus.
Tėtis išsiskyrė su Karolio mama. Ačiū Dievui, neturėsiu prisidirbusio broliuko.
Dovilės žuvimo priežastys (Dar kart ačiū Dievui) nebuvo išaiškintos.

O aš?
Pasikeičiau. Nebesu tokia naivi. Nepasitikiu žmonėmis. Tapau drąsesnė. Supratau, kad jeigu noriu savo vietos po saule, turiu kovoti. Ižulumas tapo mano bilietas į pasaulį.

Dar vienas geras dalykas. Aš turiu naują princą. Jis ne ką blogesnis už Karolį pradžioje. Ir jį pažįstu visą gyvenimą. Nebaisu, nes žinau, jis manęs neįskaudins.
Nesakau, kad mes gyvensime ilgai ir laimingai... Gal ne ilgai, bet tikrai laimingai ♥
M ♥ P

18 įrašas

-... tad matot, kaip viskas įvyko... - ramiai aiškino Paulius.
Karolio žvilgsnis žudantis. Žaibavo tai į Paulių tai į mane. Užsimerkiau, ir atsargiai perbraukiau akis.
- Bet kam reikėjo veltis išvis į šį reikalą? - tarė pavaduotoja.
- Aš jums sakau, dėl to kad jis, - parodė į Karolį, - "užpuolė" Moniką.
- Sunku įsivaizduoti, kaip direktoriaus krikštasūnis taip galėtu pasielgti.
karolis vartė akis, r vaidino žmogų kuriam "nerūpi".
- Gerai, Monika, Pauliau, galite eiti. Mokytojai pasakykit kad buvot pas mane.
Išėjome, ir patraukėm link kabineto...
- Nesiįjaudink, viskas okei - tarė Paulius.
- Pauliau, tu nežinai to, ką aš žinau. Jis mane šantažuoja, aš bijau eit namo. Jis nėra toks "pažeidžiamas"... Einam, aš iki tualeto dar noriu. nusipraust...
Tylėdami nusukom link koridoriaus galo, kur buvo tualetai. greitai nubėgau, susitvarkiau plaukus, nusiprausiau, ir pasidažiau akis su tušu.
- Gerai, einam.
Nuėjom į kabinetą. Visi sužiuro į mus. Buvo išties nejauku. Atsiprašėm, pasakėm priežastį ir atsisėdom į savo vietas.

Po pamokų ėjau namo viena... Gabijai - baletas. Paulius - gyvena kitam miesto gale.
Ėjau tyliai, nekrisdama į akis, iš visų galų girdėdama įvairiausius įspūdžius.
- Prisidirbai, kekše, - pasakė kažkas, pagriebdamas už rankos.
- Karoli, prašau, atsiknisk. Aš negaliu gyvent su tavimi, nedašyki?
- Neaiškink tu man, supratai? Nežinai ant ko tavo draugas užsirovė, - suspaudė dar stipriau ranką ir tempė kita kryptimi.
- ką čia darai? PALEISK! - surėkiau.
- Užsičiaupk ir eik.
- PA-LEI-SK! - muisčiau. Deja, tai buvo beprasmiška. Jis manęs net nesiruošė paleisti.
Tempė ligi barako. Apgriuvusios, negyvenamos patalpos, kurioje niekas nesilanko.
- Paruošiau tau staigmeną. Išlyskit.
Iš griūvėsių išlindo Dovės padlaižės.
- Pasisveikink su kančiom, mažyte! - tarė viena ir trenkė į veidą.

Atsipeikėjau tik tada, kada jau buvo tamsu... Žmonių nėra, aš viena... Rūbai kraujuoti, veido dešinės puses nejaučiu, visą kūną skauda.
Lūpa praskelta, galva suknežinta. Iškart išsitraukiau telefoną. Penkios žinutės, keturi skambučiai.
"Labas, man jau baigesi baletas. Susitinkam? : ) Gabi."
"Alio, kur tu? Gabi"
"MONIKA, nejuokinga! Gabi."
"kur tu? aliooooooo! Gabi"
Skambučių sąrašas nepralinksmino.
"Gabukas"
"Mamytė 3kartus"
Paskubomis surinkau Gabijos numerį, paspaudžiau skambinimo mygtuką, ir vos pridėjau ragelį prie ausies, išgirdau Gabijos balsą.
- MONIKA, KUR TU? TAVĘS VISUR IEŠKAU! TAVO TĖVAI KRAUSTOSI IŠ PROTO!
- Šakyk, kad aš ger...aj... esu...
- Kur tu, Monika?
- Bar...ak...as... - vos galėdama prakalbėti tariau.
- BARAKAS? Okei, aš nelabai toli atbėgu!
numečiau telefoną ant žolės... Buvo negera, svaigo galva...
- MONIKĄĄĄĄ! AUUUUUU!
- Či..a...či.a...A..uuu - bandžiau rėkti, bet iš gerklės sklido tik tylus murmesys. Pakėliau šviečiantį telefoną ir palaikiau kelias sekundes ore.
Gabijos žibintuvėlis pakrypo į mano pusę.
- Monika, ten tu? - baimindamasi tarė Gabija.
- Ah...a...
Gabi priebėgo, ir išsigandusi kluptelėjo prie manęs.
- Monika, kas tau? Ne, nieko nesakyk. Skambinu tavo tėvams! - tarė maigydama savo telefoną.
- Sveiki! Radau. Už mokyklos paėjus yra barakas toks. Taip, taip, ten. Greičiau. Aš iškviesiu greitąją! aha, aha.
- Gab...i...
- Kas?
- Tai... jj. o... Dar..bs...
Ištariau paskutinius žodžius, ir nusmigau.

Atsikėliau baltoje palatoje. Girdėjau verkiančią mamą, ją guodžiantį Ričką ir giliai kvėpuojančia Gabija...
Susimuisčiau, tik deja, visa buvau apkamšyta storu patalu. Kūną pervėrė skausmas.
- Au...
- Monikute, kaip tu, angelėlį?! - pašoko mama ir pribėgo prie manęs.
- Ačiū, gerai... Kur aš?
- Ligoninė, - ištarė Gabija, žvelgdama į vieną tašką.
- Kodėl?
- Tave sumušė, Monika. Kas tas žmogus?
- Aa... Nežinau, - tylai tariau, matydama žudantį Gabijos žvilgsnį.
- Prisimink veidus, Monika, aprangą. Policija renką viską ką tik gali.
- Mhm... Neprisimenu, mam...
- Gerai, miegok, angelėlį, tu jau atkentėjai, - tarė mama, ir nuėjo atsisėsti.
- Mamyte, kas sesei? - tarė liūdnas Gabrielos balsas.
- Mažyte, tyliau, sesutė nori miego, - tarė Ričardas.
- Mam, palikit mus su Gabija vienas... Prašau.
mama, Ričardas, Gabriela ir Timas išėjo į koridorių.
- Gabija, jis ir padlaižės mane primušė...
- Žinau, jau sakei... Pala, Padlaižės? - pakėlė antakį Gabija, - Dovės?
- Taip, jos... Ką man daryti... Jis mane nužudys.
- Išskusk, jis tau sugadins gyvenimą. Bėja, Koridoriui sėdi Paulius. Jau nuo ryto. Buvo jau penkis kartus čia, bet tu ilgai neatsibudai...
- Paulius? Pakviesk jį.
Po kelių minučių tylos į palatą įėjo Paulius.
- Labas, nelaime, kaip jautiesi? - nusišypsojo Paulius.
- Nuostabiai!
Juk tai buvo tiesa.

Septinioliktas įrašas

Paskutinė pertrauka, saulutė šviečia, paukščiau čiulba. ir mintyse čiulba... Karolio balsas. Norisi jį ištraukt ir pasmaugt...
- Monika, kas tave ten kvietė? - mįslingai paklausė Gabiją.
- Jis...
- Karė?
- Nu... Žodžiu, neklausinėk. Jis man jau praeitis.
Gabija linktelėjo.
- Nori ledų? nubėgsiu nupirkt.
Padaviau Gabi pinigus, ir nužingsniavau prie suoliuko. Tyliai sėdėjau, kol atėjo Jis...
- Labas, pupa, - pasilenkė jis link mano lūpų.
Kilstelėjau ranką ir iš visų jėgų trenkiau jam į veidą.
- Atsiknis! - surikau.
- Neatsimeni susitarimo? - pakėlė antakius Karolis.
- Nusišikt man ant to susitarimo. Eik iš kur atėjęs, asile tu! - rėkiau negalėdama nutilti.
- Nenusišikt, kale, tu. Klausysi, ir dar kaip klausysi, - sušnypštė jis man, griebdamas už plaukų.
- Aa...Paleisk, asile! - suspiegiau.
- Net neketinu.
- Paleisk ją, jeigu nenori kad tau būtų blogai, - ramiai arė balsas už nugaros. Šį balsą pažystu, ir nuo šios akimirkos garbinu.
Karolis paleido mane. Nusmukau ant suoliuko. Susigriebiau už galvos.
Karolis priėjo prie Pauliaus. Nusišypsojo kerštinga šypsena.
- Ką tu man padarysi, neūžauga?
Tai buvo tiesa. Pagal Karolį, Paulius buvo mažas...
- Aš tau taip trenksiu, kad tu šliauši namo pas mama, - ramiai tarė Paulius.
- Ane? Kažkodėl netikiu.
Ir tada... Paulius iškelė kumštį, ir trenkė Karoliui į nosį. Pasipylė kraujai.
Staiga tarp mūsų susibūrė ratelis. Atbėgo Gabija.
- KAS ČIA VYKSTA? - sušuko ji, nors niekas jos negirdėjo.
Atsistojau, ir smigau į jos glėbį.
- Jis nužudys Paulių! - suspiegiau jai į ausį.
Iš visų pusių sklido šauksmai.
- Spirk, Kare, spirk!
- Į kepenis, Pauliau, į kepenis, - rėkė kažkoks mažametis.
- KAS ČIA VYKSTA? - sugriaudėjo pavaduotojos balsas.
- Visi išsilakstė. Pavaduotojo apžiūrėjo mus keturis. tada įsmeigė žvilgsnį į sveiką Paulių ir nukraujavusį Karoli.
- Tu, tu ir... tu, - parodė į Karolį, Paulių ir mane, - į mano kabinetą. Tučtuojau!
- Sėkmes, - sušnibždėjo Gabija.
Gyliai įkvėpiau, ir žengiau iš paskos pavaduotojai.

16 įrašas

Visą dieną mokykloje vis mąsčiau...
O jeigu? O jeigu jie sužinos, kas ją pašovė... Ką darytu mama? Tėtis? Patėvis? Jiems tai būtų skaudu...
Visą dieną mokykloje buvau kaip nesava. Vos nesuspiegiau, kai auklėtoja pasakė, kad Dovilė "Susirgo".
Per ilgąją pertrauką, su Gabi išėjome į kiemą. Ant suoliuko sėdėjo Paulius. Pastebėjęs mus, pakvietė prisėst šalia.
- Sveikos... Girdėjot kas atsitiko Dovilei?
- Susirgo? - su viltimi tariau, nors žinojau - tai ne tiesa.
- NE! Ji pašauta. Išgirdau mokytojų kambarį, kai ėjau paimti dienyno matiekei...
- O! - tarė Gabija.
Staiga susižvalgėm. Paulius klastingai žvilgtelėjo.
- Jūs kažkokios nesavos. Juk norėjot kad Dovė nepasirodytu mokykloj. Tai ko myžat?
Tyla.
- Jūs kažką žinot, ko aš nežinau. Gal papasakosit? Juk galit manim pasitikėt.
- Tai buvo tiesa. Paulių pažįstu nuo darželio...
- Gerai... Dabar nerėk ir nepertraukinėk... Žinai dėl ko mes vėlavom į pirmą pamoką? Mes buvom įvykio vietoj... Išties, tai mes ją ir...
- O Dieve... - nustebęs tarė Paulius, - aa...Jūs?
Gabija pritariamai linktelėjo.
- Jūs nesveikos... Bent nekalbėkit apie tai garsiai, nes Dovilės pakalikės laksto po visą mokyklą, ir užsirašinėja viską, ką išgirsta apie Dovilę...
Šią akimirką pajutau, koks nuostabus Paulius. Jis nešoko rėkti. Ne pyksta, ne pamokslauja.
- Pauliau... Tu nuostabus! - staiga sušukau aš.
- Žinau... O dėl ko? - nusijuokė Paulius.
- Dėl to kad tu vienintelis nepradedi pamokslaut, - mečiau akiplėšišką žvilgsnį į nustebusią Gabiją.
Suskambo skambutis. Klasėje kilo šurmulys, kuris nestojo. Pasiunčiau žinutę Pauliui: "Kas cia vyksta? :oo"
Po minutėlės gavau atsakymą:
"Visi kalba apie Dovile. Tipo, kas galejo ja nusaut. Is kur jie suzinojo?"
Išplėtusi akis pažėjau į Gabiją, kuri buvo išsižiojusi.
IŠ KUR? Negi tos, Dovilės pakalikės, viską girdėjo?
Staiga į kabinetą įgriuvo mokytoja.
- Monika, tavęs laukia koridoriuje, - piktai tarė ji.
Iš klasės galo išgirdau kelių mažvaikių skleidžiamus garsus... " OOOOO..."
Oriai atsistojau, ir išslinkau iš kabineto.
- Ko tau? - piktai tariau, išvydusi Karolio veidą.
- Tikriausiai žinai, kas atsitiko Dovilei?
- Nu. ir kas iš to?
- Žinau kad tu buvai toje vietoj. Žinau kad tai tavo darbas.
- MANO? Nebesvaik tu čia, - su dideliu akmeniu krūtinėje tariau.
- Tu manęs nepergudrausi. Per kelis mėnesius, tave pažinau geriau, negu tu pati. Žinau ką tu gali, ko tu nori, ir ko tu nekenti.
- Tikrai? Tikriausiai, žinai, kad nekenčiu tavęs? Tai vat, jei ne - dabar sužinojai. Ačiū, man pamoka, - tariau apsisukdama.
Karolis griebė mane už riešo.
- Niekur neeisi. Dabar klausyk, jeigu neklausysi, VISKĄ pasakysiu tavo tėvui. Aišku, jis viską perpasakos tavo motinai. taip pat pasakysiu direktoriui. Kas gi neklausys savo krikštasūnio?
- Krikštasūnio? Tu?
- Taip, jis mano mamos brolis. Tai vat. Dabar, kol Dovilės nėra, tu būsi mano mergina. Vaikščiosi visur kartu. Tik tada būsiu tylus. Supratai?
- Tu mane šantažuoji? O jei nesutiksiu. Paskusk. Jau geriau sėdėsiu negu vaikščiosiu su tavimi! Supratai? - piktai tariau, ištraukiau ranką, ir apsisukus nubėgau koridoriumi.
Jis manęs neišgąsdins.

15 įrašas

Anksti ryte.

-Ao... Aš nuoriu miego... - niūriai tarė Gabija. Buvo vos septynios valandos ryto, kai mes tyliai išlindom į "ryto šviesą". Tyliai nuėjau prie krūmo, pasiknisusi radau ne mažą maišelį. Dėkui Endžiui!
Įsmukome į mano kambarį persirengėme atneštais drabužiais.
- Juoda lieknina, ane? - tyliai tarė Gabija apžiūrinėdama save veidrodyje.
- Jo, aha, - tariau nekreipdama dėmesio. Užsimoviau kažkokias keistas pirštines, pakėliau pistoletą, - aš biški bijau šio daikto.
- Eik, eik, - sukikeno Gabi. Pagaliau užsimaskavusios, pasiėmėm kuprines su pamokomis ir rūbais. Aišku, įsikišom degtukų ir nemažai plastikinių maišiukų. Į vieną iš jų įsidėjom pistoletą. Užsidėjom striukes, kad taip nekristume į akis. Aišku, kaukes nusiėmėm taip pat. Ramiu žingsniu nuėjom į miškelį prie Dovės namų.
Laukėm amžinybę kol jos tėvai ir brolis išvyko. Nusivilkom striukes, užsimaukšlinom kaukes, pirštines, išsiėmėm pistoletą ir nubėgome prie durų. Paskambinome...
- Kažką pamišo...Aoo..ot? - žiovaudama tarė Dovilė, staiga pažvelgė į mus ir iš siaubo sustingo. Gabija griebė ją už rankų ir prirėmė prie sienos.
- Bye, Bitch! See Ya! - tariau, ir drebančia ranka nuspaudžiau gaiduką.
Gabija suspiegė:
- TU TIKRAI TAI PADAREI? Mes debilės! - šaukė ji.
- Šą, kvaiša. Geriau padėk ją išvilkt.
Vos kvėpuojančią Dovilę ištempėm į miškelį, greitai persirengėm, pistoletą įdėjom į maišelius, ir įmetėm į netoli esančia pelkę. Jis nugrimzdo. Juodus rūbus sukrovėm į krūvą ir užmetėm liepsną. Jie turėtu greitai sudegti.
Išsitraukiau telefoną, surinkau greitąją.
- Taip?
- Sveiki, čia kažkas įvyko, mano klasiokė pašauta! - isteriškai sušukau, kol Gabija tempė Dovilę atgal prie namų durų. Tuo tarpu aš, vienoje rankoje laikydama telefoną, kitoje šluotelę, bandžiau užšluoti visus įkalčius.
Padiktavau adresą, ir nubėgau į mišką. Sumindžiau skiautes, sudėjau į maišelį ir įmečiau į pelkę. Griebiau kuprines ir striukes, nurūkau prie Gabijos.
- Gerai, klausyk. Nusiramink. Galvok kad išgelbėjai... Mamą. Nusiramink. Mes nekaltos, supratai? - tvardė mane Gabija.
- Taip.

Už kelių minučių į vietą atvyko greitoji.
- Yra rimtų sužalojimu, bet mes darysime ką galėsime. Beja, gal žinot kur merginos tėvai? - tarė vyras, ją apžiūrėjęs.
- Tikriausiai darbe? - ne tiek teoriškai, kiek klausiamai tariau.
- Eikit, paieškokit telefono.
Mes su Gabi nubėgome į namą. Didžiulis, prašmatnus.
- Kurtas kvailas telefonas? - tarė Gabija susinervinusi, knisdama Dovilės kambarį, - BINGO! Radau.
- Palauk, - sustabdžiau Gabija, - parodyk, noriu pažiūrėti vieną dalyką.
Atsidariau gautas žinutes... Ieškojau Karolio. Štai.
- Hm, pagal jį aš išties šliundra, - nusivaipiau, - Ok, bėgam.
- Štai jis, - uždususios tarėm, ir padavėm mobilųjį.
gydytojas surado tėčio arba mamos numerį. Po kelių sekundžių pradėjo kalbėti.
- Sveiki... Nesijaudinkite... Ponia, prašyčiau... Jūsų dukra sužeista... Taip, taip. Atvykite į namus.
Po kelių minučių atvyko ir įsiutę ir išsigandę tėvai.
- Ar jūs, merginos, žinot kas tai galėj padaryti? - paklausė Dovilės tėtis.
- Ne... Nežinom...
Ir aš nemelavau. Juk tai ne aš tai padariau. Aš savęs nebepažįstu.

Keturioliktas įrašas.

- Sakyk, po galais, - supykau.
- Ok. Ramiai. Žodžiu... Karolis tave išdavinėja...
- SU KUO? - Suspigau.
- Su... o my, Mone... Su Dovile. Atleisk... - su baimės ašaromis akyse ištarė Gabi.
- Aa... Aš... - nusisukau į langą.
Negalėjau daugiau slėpti ašarų. Sulietam vaizde pro langą spoksojau į daugybę laimingų žmonių... Tarp jų ir du matyti veidai.
- Jie net negali atsiplėšt, - su panieka tariau tiek sau, tiek Gabijai.
- Ką sakei?
- Nieko...
Išlipome prie mokyklos, pasikabinome striukes ir nuėjome link Anglų. Staiga kelyje pasipainiojo Karolis.
- Labas, zuiki! - tarė jis ir norėjo apkabinti.
Staiga pasitraukiau, ir praėjau pro jį net nežvilgtelėjusi.
Tegul pakenčia berniukas, tegul...

Po pamokų...
Išėjau iš mokyklos pastato ir nusukau link autobusų stotelės. Gabija manęs nepalaukė, juk jai baletas... Staiga sunkios rankos sustabdė mane.
- Kas tau yr? - piktai tarė Karolis.
- Žinok nieko. Matai kokia aš laiminga? - nusišypsojau dirbtine šypsena, atmečiau jo rankas ir ėjau toliau.
- Aš ne durnas, tavo žiniai.
- ne, durnas. Jau geriau eik pasilaižyt su Dove, - atkirtau.
- Kas per...
- Ai, atstok. Tu man nebeegzistuoji!
Paspartinau žingsnį ir įlipau į pirmą atvažiavusi autobusą. Iš galo girdėjosi daug balsų, bet atsiskyrė tik vienas.
- Tu primesk, va ką tik jis man parašė kad metė tą šliundrą. Taip jai ir reik. Jau senai jam sakiau kad aš geresnė. Kaip ji nesuprato, kad ji jam net nerūpi...
Staiga į galva šovė ne tokia ir bloga mintis... O jeigu... Iššokau iš autobuso ir nudūmiau namo melsdamasi, kad Gabija būtų pasiėmus mobilųjį.

- TU IŠPROTĖJAI? - suriko ji į ragelį.
- Iš pat pradžių ir aš taip maniau, bet tai visai nebloga mintis. Juk jos išties nenužudyčiau, tik sunkiai sužeisčiau.
- Tu idiotė, tikrai. Tu nemanai kad policija atkapstys? Manai jie negalėtu? Juk ir ta kvaiša pasakytu tavo vardą, adresą. Mąstyk.
Šito nepagalvojau...
- Užsimaskuosim! - laiminga sušukau.
Kitam gale girdėjosi atodūsis.
- Ir tu nori kad aš sutikčiau, tiesa?
- Jo. Prašau, Gabute. Be tavęs neišeis!
- Jau turiu eit, po repeticijos užsuksiu. Iki! - tarė ji ir numetė ragelį.
Staiga pasijutau vieniša. Gal Gabija sako tiesa... Gal tai nesąmoninga. Na, bet pamėginti verta.

Vakare.

Atidariau duris, įleidau Gabi, ir nubėgusi į virtuvę užkaičiau vandenį. Mums reiks DAUG kofeino! Jeigu nori Gabiją laikyti ilgai, dar prireiks šokolado, kurio čia apstu.
- Dėstyk visą planą. Nuo A iki Z.
- Nu va. Anksti rytą, kai jos tėvai išvažiuos, mes paskambinsim į duris, ji jas atidarys. Mes įšoksim, tu ją priremsi, aš tai padarysiu, ištempsim ją į kiemą, miškelyje persirengsim ir iškviesim greitąja, - prislopintu balsu sakau.
- Maham. O iš kur gausi tą daiktą? Juk tu nepilnametė, - Gabi įžvelgė klaidą.
- Aa... Manau žinau kaip tai padaryti, - tariau prieidama prie telefono ir surinkau numerį.
- Alio? - tarė piktas balsas.
- Laba diena. Čia Endis?

Tryliktas įrašas

Ryte atsikėliau visa išmušta prakaito, galvos skausmo apakinta ir minčių spiečiumi.
Nusprendžiau. Tėvui nekeršysiu. Vistiek, Karolis man nebus tikras brolis.
Staigiu judesiu atsikėliau, apsidairiau ir supratau, kad aš ne namie. Aplink mane buvo pilna šampano, sidro ir degtinės butelių. Pilna traškučių pakelių. Supratau kad aš ne namie. Staiga kažkas mane apkabino iš už nugaros. Staigiai atsisukau ir nusišypsojau.
- labas rytas, zuiki, - meiliai tarė Karolis. Žinojau, kad po to kas vakar įvyko, aš turiu jį mesti. Bet tas aksominis balsas...
- Kas vakar įvyko? Na... Po to, - tyliai nusijuokiau. Nuėjome į virtuvę kur buvo tylu ir ta tyla tiesiog masažavo mano smegenis.
- Na, nieko. Tu apmėtei Dovilę lėkštėmis, ir užmigai. Nieko baisaus, - šnekėjo jis, žaisdamas su mano plaukų sruoga.
- Aš tavęs nekenčiu, - nusišypsojau ir pabučiavau.
- Aš irgi, - nusijuokė jis.
Staiga suskambo mano telefonas.
- Alio?
- Laukiu pasiaiškinimo, panele! - sušuko mama į telefoną.
Greitu žingsniu užlipau į vonią.
- Kas yr?
- Nieko žinok. Kur esi? Atvažiuosiu.
- Apie ką tu kalbi? Juk aš pas Gabi.
- Tai kada baisi meluot? - paniekinamai sužviegė ji, - žinau kad pas jokią Gabija jūs nebuvot. Gabijos mama ką tik skambino.
_____________
Stovėjau stotelėje. Nudelbusi akis į asfaltą klausiaus automobilių, ir vis meldžiau, kad mama nerėktu.
Išgirdau pypsėjimą. Lėtai pakėliau galvą, atsistojau ir ryžtingai nuėjau prie mašinos. Įlipau, prisisegiau diržą ir nudelbiau akis pro langą.
- Laukiu, - tarė mama.
Vis dar tylėdama bandžiau nustatyti šuns akis. Nesugalvojau ką sakyt...
- Mama...
- Nenoriu girdėt nei žodžio. Iki ekskursijos - niekur. Nei šokiai, nei draugai, nei tėtis. IŠSKYRUS mokyklą.
- Mama, tu gadini mano gyvenimą!
- Nesijaudink, tai dar ne viskas, - kerštingai nužiūrėjo mane pro veidrodėlį.
_________
RYTAS
Atsikėlusi apžvelgiau save veidrodyje. Apžiūrėjau save, supratau, kad ratilų po akimis nepataisysiu. To ir betrūko, kad žengčiau į pasaulį juodom akim. Susiradau akinius nuo saulės, dėl visą ko, pasiemiau pudros, jeigu išeitu taip, kad tektu nusiimti akinius.
Susiruošusi žengti į gatvę, nusėlinau į virtuvę. mama jau sedėjo, bet nieko nepasakė. Greitai papusryčiavusi pagriebiau rankinę ir išdūmiau pas Gabi.

- Kur buvai vakar? Neradau tavęs. Kas atsitiko?- autobuse užsipuolė Gabija.
- Mama sužinojo kad nebuvau pas tave...
- Na, o aš pasakiau,kad buvau pas kita Monika, tad nieko nesikabinėjo, - nusišypsojo Gabi.
- Tu kažką slepi, aš jaučiu tavo balse.
- Am... Jo... Tu turi kai ką žinot...
- Sakyk, Gabija, Po velnių, - piktai tariau.
- Vakar, kai tu išvažiavai...