Dešimtas įrašas

Visą vakarą daužiau savo meškiuką....
Staiga kažkas pabeldė į duris. Aš skubėdama pakišau meški po koldra, ir pati nusivaliau ašaras.
- Prašau.
- Monika... - prasivėrė durys, ir išvydau Karolį.
- Nu ko TAU reik?
- Noriu išsiaiškint.
- Ką išsiaiškint? Kad mes giminės ir aš su tavimi laižiaus? Man per daug skaudu, kad tai pripažinčiau.
Jis uždarė duris, jas užrakino ir priėjo prie manęs. Paėmė mano ranką, ir priglaudė prie krutinės.
- Mes ne kraujo giminė, tad mes galim daryt ką norim. Monika...
- Ai, nebelysk, gerai? - pastūmiau jį ir sugniaužiau kumščius.
- Bet...
- Išeik... - bedžiau pirštu į duris, - nenoriu tavęs matyti.
Jis dar norėjo kažką sakyti, bet nusisuko ir nuėjo.
Atsiguliau ant lovos, ir apsikabinau meški. Ašaros ritosi viena po kitos, ir po kelių minučių meškis buvo išsimaudęs.
______
- Bet Monikute, ar tikrai nori išvykti? - tarė tėtis, nešdamas mano lagaminą į taxi.
- Taip tėtuk. Bet prižadu, vasarą atvyksiu! - lipniai nusišypsojau, ir įsmeigiau žudantį žvilgsnį į ant laiptų stovintį Karoli.
- B--U-T-I-N-A-I!!! - suskiemenavo tėtis, - Oi. Fausta, gali pakelt tą lagaminą?
- Ne, - tarė ji, ir pasišalino.
- Nieko tėt. Aš pasiimsiu, - tariau ir paėmiau lagaminą.
Kai visi lagaminai buvo sukrauti į taxi, tėtis įsistebėjo į mane.
- Pasiilgsiu tavęs, dukrele.
-Aš ir tėtukau. bet turiu išvykti...Atleisk, - tariau, apkabinau, ir įsėdau į taxi. Mojavau kol jie dingo iš akiračio.
- Kur? - tarė taxistas.
- Namo. Oi, turiu omenį Šeškinės sodų 2-oji gatvė.
- Tėtis? - keistai paklausė jis.
- Nesupratau? - sutrikusi pažiūrėjau į veidrodėlį.
- Sakau, tėvas užnervino?
- Ai... Ne. Pirmoji meilė.
- Aišku.
Visą kelią tylėjome. Staiga prie Gaby namo išvydau...
-Stok! - sušukau taxistui.
- Kas yra? - nesuprato jis.
- Išleisk. O lagaminus vežk tuo adresu. Mano mama sumokės. Prašau. Nuvežkit.
-Nuvešiu. - tarė jis, išleido mane, ir nuvažiavo.
Pasislėpiau už gyvatvorės, ir stebėjau į Gabi ir....K. Išgirdau jų pokalbį.
- Kur Moncė gyvena?
- Koks tau skirtumas? Taigi parašyk jai.
- Neatrašo. Taigi, davau, pasakyk.
- Šeškinės sodų 2-oji gatvė. tai kam tau?
-Nesvarbu. Ačiū tau.
Ir jis nuvažiavo. Pribėgau prie Gabi ir suėmiau už pečių.
- KAM TU JAM PASAKEI KUR AŠ GYVENU?!
- Pirma - draugės pirma pasisveikina, o antra - nesupratau?
- Kam tu Karoliui pasakei kur aš gyvenu?
- Nes jis manęs prašė.
- Kam jam reikėjo?
- Ką aš žinau.
- Nesupratau. Aš maniau kad tau jis patinka.
- Nesuprasi. Einam į sodą, papasakosiu.
Mes nuėjome į sodą, ir aš išsipasakojau jai...
- Tai pagal tave...- nutiesė ji, - tu jo nebemyli?
- Gabija. AŠ JĮ MYLIU! Be jo gyvent negaliu! Bet mūsų meilė... Neteisėta...
- Palauk. Juk jis tau nėra tikra giminė. Juk tavo tėvas nesusituokęs.
- Dėja...
- Ou Fak. Tai gal tu įsimylėk... Iš naujo? Juk, "Love is in the air..." - svajingai tarė ji.