16 įrašas

Visą dieną mokykloje vis mąsčiau...
O jeigu? O jeigu jie sužinos, kas ją pašovė... Ką darytu mama? Tėtis? Patėvis? Jiems tai būtų skaudu...
Visą dieną mokykloje buvau kaip nesava. Vos nesuspiegiau, kai auklėtoja pasakė, kad Dovilė "Susirgo".
Per ilgąją pertrauką, su Gabi išėjome į kiemą. Ant suoliuko sėdėjo Paulius. Pastebėjęs mus, pakvietė prisėst šalia.
- Sveikos... Girdėjot kas atsitiko Dovilei?
- Susirgo? - su viltimi tariau, nors žinojau - tai ne tiesa.
- NE! Ji pašauta. Išgirdau mokytojų kambarį, kai ėjau paimti dienyno matiekei...
- O! - tarė Gabija.
Staiga susižvalgėm. Paulius klastingai žvilgtelėjo.
- Jūs kažkokios nesavos. Juk norėjot kad Dovė nepasirodytu mokykloj. Tai ko myžat?
Tyla.
- Jūs kažką žinot, ko aš nežinau. Gal papasakosit? Juk galit manim pasitikėt.
- Tai buvo tiesa. Paulių pažįstu nuo darželio...
- Gerai... Dabar nerėk ir nepertraukinėk... Žinai dėl ko mes vėlavom į pirmą pamoką? Mes buvom įvykio vietoj... Išties, tai mes ją ir...
- O Dieve... - nustebęs tarė Paulius, - aa...Jūs?
Gabija pritariamai linktelėjo.
- Jūs nesveikos... Bent nekalbėkit apie tai garsiai, nes Dovilės pakalikės laksto po visą mokyklą, ir užsirašinėja viską, ką išgirsta apie Dovilę...
Šią akimirką pajutau, koks nuostabus Paulius. Jis nešoko rėkti. Ne pyksta, ne pamokslauja.
- Pauliau... Tu nuostabus! - staiga sušukau aš.
- Žinau... O dėl ko? - nusijuokė Paulius.
- Dėl to kad tu vienintelis nepradedi pamokslaut, - mečiau akiplėšišką žvilgsnį į nustebusią Gabiją.
Suskambo skambutis. Klasėje kilo šurmulys, kuris nestojo. Pasiunčiau žinutę Pauliui: "Kas cia vyksta? :oo"
Po minutėlės gavau atsakymą:
"Visi kalba apie Dovile. Tipo, kas galejo ja nusaut. Is kur jie suzinojo?"
Išplėtusi akis pažėjau į Gabiją, kuri buvo išsižiojusi.
IŠ KUR? Negi tos, Dovilės pakalikės, viską girdėjo?
Staiga į kabinetą įgriuvo mokytoja.
- Monika, tavęs laukia koridoriuje, - piktai tarė ji.
Iš klasės galo išgirdau kelių mažvaikių skleidžiamus garsus... " OOOOO..."
Oriai atsistojau, ir išslinkau iš kabineto.
- Ko tau? - piktai tariau, išvydusi Karolio veidą.
- Tikriausiai žinai, kas atsitiko Dovilei?
- Nu. ir kas iš to?
- Žinau kad tu buvai toje vietoj. Žinau kad tai tavo darbas.
- MANO? Nebesvaik tu čia, - su dideliu akmeniu krūtinėje tariau.
- Tu manęs nepergudrausi. Per kelis mėnesius, tave pažinau geriau, negu tu pati. Žinau ką tu gali, ko tu nori, ir ko tu nekenti.
- Tikrai? Tikriausiai, žinai, kad nekenčiu tavęs? Tai vat, jei ne - dabar sužinojai. Ačiū, man pamoka, - tariau apsisukdama.
Karolis griebė mane už riešo.
- Niekur neeisi. Dabar klausyk, jeigu neklausysi, VISKĄ pasakysiu tavo tėvui. Aišku, jis viską perpasakos tavo motinai. taip pat pasakysiu direktoriui. Kas gi neklausys savo krikštasūnio?
- Krikštasūnio? Tu?
- Taip, jis mano mamos brolis. Tai vat. Dabar, kol Dovilės nėra, tu būsi mano mergina. Vaikščiosi visur kartu. Tik tada būsiu tylus. Supratai?
- Tu mane šantažuoji? O jei nesutiksiu. Paskusk. Jau geriau sėdėsiu negu vaikščiosiu su tavimi! Supratai? - piktai tariau, ištraukiau ranką, ir apsisukus nubėgau koridoriumi.
Jis manęs neišgąsdins.