Epologas

Nuo tos dienos prabėgo trys ištisi mėnesiai. Per juos nutiko daug dalyku.
Ne, Dovilė neliko gyva. Daktarai iš viso pasaulio nesugebėjo jos sugrąžint į buvusią padėtį.
Karolis "sėdo". Ir vis gi, nebuvom mes vienas kitam skirti.
Dovės padlaižės išsiskirstė ir tavo asmenybėm.
Gabija, kad ir kaip spyriojosi, išsikraustė į Angliją. Mūsų draugystė anaip tol neiširo. Susitinkam kas mėnesį. Per atostogas ji atvyks pas mus.
Tėtis išsiskyrė su Karolio mama. Ačiū Dievui, neturėsiu prisidirbusio broliuko.
Dovilės žuvimo priežastys (Dar kart ačiū Dievui) nebuvo išaiškintos.

O aš?
Pasikeičiau. Nebesu tokia naivi. Nepasitikiu žmonėmis. Tapau drąsesnė. Supratau, kad jeigu noriu savo vietos po saule, turiu kovoti. Ižulumas tapo mano bilietas į pasaulį.

Dar vienas geras dalykas. Aš turiu naują princą. Jis ne ką blogesnis už Karolį pradžioje. Ir jį pažįstu visą gyvenimą. Nebaisu, nes žinau, jis manęs neįskaudins.
Nesakau, kad mes gyvensime ilgai ir laimingai... Gal ne ilgai, bet tikrai laimingai ♥
M ♥ P