18 įrašas

-... tad matot, kaip viskas įvyko... - ramiai aiškino Paulius.
Karolio žvilgsnis žudantis. Žaibavo tai į Paulių tai į mane. Užsimerkiau, ir atsargiai perbraukiau akis.
- Bet kam reikėjo veltis išvis į šį reikalą? - tarė pavaduotoja.
- Aš jums sakau, dėl to kad jis, - parodė į Karolį, - "užpuolė" Moniką.
- Sunku įsivaizduoti, kaip direktoriaus krikštasūnis taip galėtu pasielgti.
karolis vartė akis, r vaidino žmogų kuriam "nerūpi".
- Gerai, Monika, Pauliau, galite eiti. Mokytojai pasakykit kad buvot pas mane.
Išėjome, ir patraukėm link kabineto...
- Nesiįjaudink, viskas okei - tarė Paulius.
- Pauliau, tu nežinai to, ką aš žinau. Jis mane šantažuoja, aš bijau eit namo. Jis nėra toks "pažeidžiamas"... Einam, aš iki tualeto dar noriu. nusipraust...
Tylėdami nusukom link koridoriaus galo, kur buvo tualetai. greitai nubėgau, susitvarkiau plaukus, nusiprausiau, ir pasidažiau akis su tušu.
- Gerai, einam.
Nuėjom į kabinetą. Visi sužiuro į mus. Buvo išties nejauku. Atsiprašėm, pasakėm priežastį ir atsisėdom į savo vietas.

Po pamokų ėjau namo viena... Gabijai - baletas. Paulius - gyvena kitam miesto gale.
Ėjau tyliai, nekrisdama į akis, iš visų galų girdėdama įvairiausius įspūdžius.
- Prisidirbai, kekše, - pasakė kažkas, pagriebdamas už rankos.
- Karoli, prašau, atsiknisk. Aš negaliu gyvent su tavimi, nedašyki?
- Neaiškink tu man, supratai? Nežinai ant ko tavo draugas užsirovė, - suspaudė dar stipriau ranką ir tempė kita kryptimi.
- ką čia darai? PALEISK! - surėkiau.
- Užsičiaupk ir eik.
- PA-LEI-SK! - muisčiau. Deja, tai buvo beprasmiška. Jis manęs net nesiruošė paleisti.
Tempė ligi barako. Apgriuvusios, negyvenamos patalpos, kurioje niekas nesilanko.
- Paruošiau tau staigmeną. Išlyskit.
Iš griūvėsių išlindo Dovės padlaižės.
- Pasisveikink su kančiom, mažyte! - tarė viena ir trenkė į veidą.

Atsipeikėjau tik tada, kada jau buvo tamsu... Žmonių nėra, aš viena... Rūbai kraujuoti, veido dešinės puses nejaučiu, visą kūną skauda.
Lūpa praskelta, galva suknežinta. Iškart išsitraukiau telefoną. Penkios žinutės, keturi skambučiai.
"Labas, man jau baigesi baletas. Susitinkam? : ) Gabi."
"Alio, kur tu? Gabi"
"MONIKA, nejuokinga! Gabi."
"kur tu? aliooooooo! Gabi"
Skambučių sąrašas nepralinksmino.
"Gabukas"
"Mamytė 3kartus"
Paskubomis surinkau Gabijos numerį, paspaudžiau skambinimo mygtuką, ir vos pridėjau ragelį prie ausies, išgirdau Gabijos balsą.
- MONIKA, KUR TU? TAVĘS VISUR IEŠKAU! TAVO TĖVAI KRAUSTOSI IŠ PROTO!
- Šakyk, kad aš ger...aj... esu...
- Kur tu, Monika?
- Bar...ak...as... - vos galėdama prakalbėti tariau.
- BARAKAS? Okei, aš nelabai toli atbėgu!
numečiau telefoną ant žolės... Buvo negera, svaigo galva...
- MONIKĄĄĄĄ! AUUUUUU!
- Či..a...či.a...A..uuu - bandžiau rėkti, bet iš gerklės sklido tik tylus murmesys. Pakėliau šviečiantį telefoną ir palaikiau kelias sekundes ore.
Gabijos žibintuvėlis pakrypo į mano pusę.
- Monika, ten tu? - baimindamasi tarė Gabija.
- Ah...a...
Gabi priebėgo, ir išsigandusi kluptelėjo prie manęs.
- Monika, kas tau? Ne, nieko nesakyk. Skambinu tavo tėvams! - tarė maigydama savo telefoną.
- Sveiki! Radau. Už mokyklos paėjus yra barakas toks. Taip, taip, ten. Greičiau. Aš iškviesiu greitąją! aha, aha.
- Gab...i...
- Kas?
- Tai... jj. o... Dar..bs...
Ištariau paskutinius žodžius, ir nusmigau.

Atsikėliau baltoje palatoje. Girdėjau verkiančią mamą, ją guodžiantį Ričką ir giliai kvėpuojančia Gabija...
Susimuisčiau, tik deja, visa buvau apkamšyta storu patalu. Kūną pervėrė skausmas.
- Au...
- Monikute, kaip tu, angelėlį?! - pašoko mama ir pribėgo prie manęs.
- Ačiū, gerai... Kur aš?
- Ligoninė, - ištarė Gabija, žvelgdama į vieną tašką.
- Kodėl?
- Tave sumušė, Monika. Kas tas žmogus?
- Aa... Nežinau, - tylai tariau, matydama žudantį Gabijos žvilgsnį.
- Prisimink veidus, Monika, aprangą. Policija renką viską ką tik gali.
- Mhm... Neprisimenu, mam...
- Gerai, miegok, angelėlį, tu jau atkentėjai, - tarė mama, ir nuėjo atsisėsti.
- Mamyte, kas sesei? - tarė liūdnas Gabrielos balsas.
- Mažyte, tyliau, sesutė nori miego, - tarė Ričardas.
- Mam, palikit mus su Gabija vienas... Prašau.
mama, Ričardas, Gabriela ir Timas išėjo į koridorių.
- Gabija, jis ir padlaižės mane primušė...
- Žinau, jau sakei... Pala, Padlaižės? - pakėlė antakį Gabija, - Dovės?
- Taip, jos... Ką man daryti... Jis mane nužudys.
- Išskusk, jis tau sugadins gyvenimą. Bėja, Koridoriui sėdi Paulius. Jau nuo ryto. Buvo jau penkis kartus čia, bet tu ilgai neatsibudai...
- Paulius? Pakviesk jį.
Po kelių minučių tylos į palatą įėjo Paulius.
- Labas, nelaime, kaip jautiesi? - nusišypsojo Paulius.
- Nuostabiai!
Juk tai buvo tiesa.