Septinioliktas įrašas

Paskutinė pertrauka, saulutė šviečia, paukščiau čiulba. ir mintyse čiulba... Karolio balsas. Norisi jį ištraukt ir pasmaugt...
- Monika, kas tave ten kvietė? - mįslingai paklausė Gabiją.
- Jis...
- Karė?
- Nu... Žodžiu, neklausinėk. Jis man jau praeitis.
Gabija linktelėjo.
- Nori ledų? nubėgsiu nupirkt.
Padaviau Gabi pinigus, ir nužingsniavau prie suoliuko. Tyliai sėdėjau, kol atėjo Jis...
- Labas, pupa, - pasilenkė jis link mano lūpų.
Kilstelėjau ranką ir iš visų jėgų trenkiau jam į veidą.
- Atsiknis! - surikau.
- Neatsimeni susitarimo? - pakėlė antakius Karolis.
- Nusišikt man ant to susitarimo. Eik iš kur atėjęs, asile tu! - rėkiau negalėdama nutilti.
- Nenusišikt, kale, tu. Klausysi, ir dar kaip klausysi, - sušnypštė jis man, griebdamas už plaukų.
- Aa...Paleisk, asile! - suspiegiau.
- Net neketinu.
- Paleisk ją, jeigu nenori kad tau būtų blogai, - ramiai arė balsas už nugaros. Šį balsą pažystu, ir nuo šios akimirkos garbinu.
Karolis paleido mane. Nusmukau ant suoliuko. Susigriebiau už galvos.
Karolis priėjo prie Pauliaus. Nusišypsojo kerštinga šypsena.
- Ką tu man padarysi, neūžauga?
Tai buvo tiesa. Pagal Karolį, Paulius buvo mažas...
- Aš tau taip trenksiu, kad tu šliauši namo pas mama, - ramiai tarė Paulius.
- Ane? Kažkodėl netikiu.
Ir tada... Paulius iškelė kumštį, ir trenkė Karoliui į nosį. Pasipylė kraujai.
Staiga tarp mūsų susibūrė ratelis. Atbėgo Gabija.
- KAS ČIA VYKSTA? - sušuko ji, nors niekas jos negirdėjo.
Atsistojau, ir smigau į jos glėbį.
- Jis nužudys Paulių! - suspiegiau jai į ausį.
Iš visų pusių sklido šauksmai.
- Spirk, Kare, spirk!
- Į kepenis, Pauliau, į kepenis, - rėkė kažkoks mažametis.
- KAS ČIA VYKSTA? - sugriaudėjo pavaduotojos balsas.
- Visi išsilakstė. Pavaduotojo apžiūrėjo mus keturis. tada įsmeigė žvilgsnį į sveiką Paulių ir nukraujavusį Karoli.
- Tu, tu ir... tu, - parodė į Karolį, Paulių ir mane, - į mano kabinetą. Tučtuojau!
- Sėkmes, - sušnibždėjo Gabija.
Gyliai įkvėpiau, ir žengiau iš paskos pavaduotojai.