15 įrašas

Anksti ryte.

-Ao... Aš nuoriu miego... - niūriai tarė Gabija. Buvo vos septynios valandos ryto, kai mes tyliai išlindom į "ryto šviesą". Tyliai nuėjau prie krūmo, pasiknisusi radau ne mažą maišelį. Dėkui Endžiui!
Įsmukome į mano kambarį persirengėme atneštais drabužiais.
- Juoda lieknina, ane? - tyliai tarė Gabija apžiūrinėdama save veidrodyje.
- Jo, aha, - tariau nekreipdama dėmesio. Užsimoviau kažkokias keistas pirštines, pakėliau pistoletą, - aš biški bijau šio daikto.
- Eik, eik, - sukikeno Gabi. Pagaliau užsimaskavusios, pasiėmėm kuprines su pamokomis ir rūbais. Aišku, įsikišom degtukų ir nemažai plastikinių maišiukų. Į vieną iš jų įsidėjom pistoletą. Užsidėjom striukes, kad taip nekristume į akis. Aišku, kaukes nusiėmėm taip pat. Ramiu žingsniu nuėjom į miškelį prie Dovės namų.
Laukėm amžinybę kol jos tėvai ir brolis išvyko. Nusivilkom striukes, užsimaukšlinom kaukes, pirštines, išsiėmėm pistoletą ir nubėgome prie durų. Paskambinome...
- Kažką pamišo...Aoo..ot? - žiovaudama tarė Dovilė, staiga pažvelgė į mus ir iš siaubo sustingo. Gabija griebė ją už rankų ir prirėmė prie sienos.
- Bye, Bitch! See Ya! - tariau, ir drebančia ranka nuspaudžiau gaiduką.
Gabija suspiegė:
- TU TIKRAI TAI PADAREI? Mes debilės! - šaukė ji.
- Šą, kvaiša. Geriau padėk ją išvilkt.
Vos kvėpuojančią Dovilę ištempėm į miškelį, greitai persirengėm, pistoletą įdėjom į maišelius, ir įmetėm į netoli esančia pelkę. Jis nugrimzdo. Juodus rūbus sukrovėm į krūvą ir užmetėm liepsną. Jie turėtu greitai sudegti.
Išsitraukiau telefoną, surinkau greitąją.
- Taip?
- Sveiki, čia kažkas įvyko, mano klasiokė pašauta! - isteriškai sušukau, kol Gabija tempė Dovilę atgal prie namų durų. Tuo tarpu aš, vienoje rankoje laikydama telefoną, kitoje šluotelę, bandžiau užšluoti visus įkalčius.
Padiktavau adresą, ir nubėgau į mišką. Sumindžiau skiautes, sudėjau į maišelį ir įmečiau į pelkę. Griebiau kuprines ir striukes, nurūkau prie Gabijos.
- Gerai, klausyk. Nusiramink. Galvok kad išgelbėjai... Mamą. Nusiramink. Mes nekaltos, supratai? - tvardė mane Gabija.
- Taip.

Už kelių minučių į vietą atvyko greitoji.
- Yra rimtų sužalojimu, bet mes darysime ką galėsime. Beja, gal žinot kur merginos tėvai? - tarė vyras, ją apžiūrėjęs.
- Tikriausiai darbe? - ne tiek teoriškai, kiek klausiamai tariau.
- Eikit, paieškokit telefono.
Mes su Gabi nubėgome į namą. Didžiulis, prašmatnus.
- Kurtas kvailas telefonas? - tarė Gabija susinervinusi, knisdama Dovilės kambarį, - BINGO! Radau.
- Palauk, - sustabdžiau Gabija, - parodyk, noriu pažiūrėti vieną dalyką.
Atsidariau gautas žinutes... Ieškojau Karolio. Štai.
- Hm, pagal jį aš išties šliundra, - nusivaipiau, - Ok, bėgam.
- Štai jis, - uždususios tarėm, ir padavėm mobilųjį.
gydytojas surado tėčio arba mamos numerį. Po kelių sekundžių pradėjo kalbėti.
- Sveiki... Nesijaudinkite... Ponia, prašyčiau... Jūsų dukra sužeista... Taip, taip. Atvykite į namus.
Po kelių minučių atvyko ir įsiutę ir išsigandę tėvai.
- Ar jūs, merginos, žinot kas tai galėj padaryti? - paklausė Dovilės tėtis.
- Ne... Nežinom...
Ir aš nemelavau. Juk tai ne aš tai padariau. Aš savęs nebepažįstu.