Šeštas įrašas

Atleiskite, kad kelias dienas nieko nerašau. Nėra laiko ir įkvėpimo. Dėkui už jūsų kantrumą ;*
___________
Žvilgtelėjau į ekraną, ir perskaičiau žinutę. "Labas. Nori į parką? Gabi :)". Iš laimės netvėriau savame kailyje. Suspiegiau, atsitempiau Timį, išbučiavau ir išbėgau į parką.
____
-Eee... Lab...Einam ledų? - bandžiau palaikyti pokalbį. Ką sako buvusios BFF, po 3dienų?
-Aha..Kaip nori. Šiaip tai... - Gabi atsisuko ir sustojo. Ištiesė ranką, - Sorris...BFF'S?
Neįstengiau ištarti nė žodžio. Linktelėjau ir ištiesiau rankas. Apsikabinome... Apie 5 min, stovėjome kaip idiotes parko centre. A mums dzin ;DD.
-O ką darysi dėl suanglėjusiu blondiniškų smegenėlių'? -Tariau, nusijuokiau ir pašiaušiau plaukus.
-Lyg aš iš tikro juos dažyčiau, kvailiuk, - nusijuokė, ir paglostė plaukus, - jie laikinais dažais nuspalvoti.
- O ką darysi su... Naujom bf?
-Ką čia nusišneki? Jos jokios BF...Jos net ne F. Spec. ...kad tave sunervint. Soriukas, Monūtą, - nusišypsojo ji.
-Nieko... Suprantama.
Parke prabuvome visą vakarą.
_________
RYTAS:
Šokinėdama iš laimės atstriksėjau į virtuvę ir išbučiavau visus išskyrus Ričką, Matą ir tą vyrą.
-Laimės pilnos kelnės? -nusijuokė mama. Ale kaip aš ja myliu.
- Tai negi ne!!! Aš naujai atgimusi, - tariau jai, ir apkabinau.
-Matos. Akiniai nebetinka? - "pašmaikštavo" Ričardas.
-Cha cha, - pavaidinau kad labai juokinga.
- Ričardai, patylėk... Visada sugadini nuotaikas! - šuktelėjo mama, kepdama pusryčius. Nesupratau. Juk jie nesipykdavo.
Suvalgiau savo skanius pusryčius, ir per greitą laiką susiruošiau į Pastatą. Įdomu kodėl.... Tiesa ta, kad niekada nenorėjau eiti į mokyklą, bet šiandien, aš buvau nuostabiai nusiteikusi, ir niekas negalėtu man sugadinti nuotaikos...
...
-Laba rytą, Monikut. Bėgam, autas atvaro!
Kaip durnės-indėnės bėgom link stotelės. Žmonės žiūrėjo, ir manė kad indėnai puola. Dėja, jie nesuprato, kad mes į autobusą bėgame. Įlipome ir šniokšdamos pradėjome juoktis. Žmonės sužiuro į mus.
-Nėra į ką spoksot, dėkui už dėmesį! - šuktelėjo Gabi, ir pasiuntė oro bučinius visiškai nepažįstamiems žmonėms. Keli asilai iš galo sužvengė. Visa kelia juokėmės iš visiškai nereikšmingų dalykų, kaip medis, plytelė ar žemės lopinėlis. Taip, šitas autobusas pilnas juoko dujų. Tad diena bus super liux.
Išlipusios iš autobuso, ėjome ilgu mokyklos takeliu. Staiga užsižiopsojau ir atsitrenkiau į kažką. Sėdaus ant plytelių, ir sugniaužiau kumščius, pasirengdama užmušti tą žmogų. Pakėliau galvą, ir nepaisant saulės spindulių, pažėjau į grioviko veidą. Jis buvo.. Ne...Negali būt. Jis buvo pirmas...Ir... T-O-B-U-L-A-S!♥♥♥
- Nesusižeidei? - tarė jis, ir atkišo ranką.
Tuoi pat įsikabinau, ir kuo oriau, bandžiau atsistoti. Koją pervėrė skausmas, ir aš vėl atsisėdau.
-Manau išsinarinau koją, - kaip penkiametis vaikas tariau. Man gėda.
-Gal galiu padėti? Tiesa, aš Karolis, - nusišypsojo jis, ir nežinodamas ką daryt, pakrapštė viršugalvį.
- Ėėė...Eee...Aš.. Buti Monika. Turiu omenį, aš Monika, - kokia aš idiotė...
Jis nusijuokė, ir saulėje nušvito jo nuostabūs balti dantys. Jeigu nebūčiau tokia susijaudinusi, būčiau nualpusi.
Jis susiprotėjo, paėmė mane už rankos, o su kita pakėlė už liemens. Jaučiaus kaip kūdikis, kurį tėvai moko vaikščioti.
Karolis palidėjo mus iki Matiekos kabineto, o pats nuėjo į Anglų.
-Nu ir? - tarė Gabija, kai jis nuėjo.
-Kas "ir"?
- ką jauti?
- Aš į tulika noriu.
- Tipo nebuvai? - pakelė vieną antakį Gabija.
- Buvau.
-Aišku... Monika, mūsų mažylė - įsimylėjo.
Įsimylėti? Na... Nesamonė. Niekada gyvenime nebuvau įsimylėjusi. Nebent pirmoi klasėi.
-Aš? Bet... Sakyk, tiesą - jis gražus?
- Nicėė... Belekoks gražuolis. Ar tu matei, kaip jis tave nužiūrėjo?
-Ne... Saulė spigino. Iš kokios jis klasės?
- Man rodos iš dešimtos.
Vidui širdis nusišypsojo, ir šelmiškai nusijuokė.
- Panelės, į klasę!!! - surėkė Matiekos mokytoja, ir mes įbėgome.
Oi, kad būtumėte mate, kaip mus nužėjo Dove, Viola ir Erika.
- Lyg pasmaugt norėtu, - tyliai sušnabždėjo man Gabija.
-Sesės zylės, gal norite kalbas pratesti pakeliui pas direktorių? - į mus pažėjo Mokytoja.
-Taip... Oi, turiu omenį, ne ! - suklusau, - atleiskite.
-Nu pasitaiko. Bet džiugu matyti, kad pagaliau kalbate.
Mokytojos džiaugiasi? Wow...
Staiga Paulius su tušinuku pabadė man į nugarą.
-Ko? - atsisukau.
-Raštelis, - tyliai tarė jis, ir sugrudo man į ranką raštelį.
Atsisukau į Gabija, ir abi pradėjom skaityt:
"Nu ka, daba Giabija grašink rubūs. Tjū mums nebė draugiė"
Kai baigėme skaityti, prunkštėm iš juoko. Jos ne tik nemoka rašyt, bet ir nesąmones rašo.
Gabi pasiėmė lapelį, ir skaisčiai rožiniu tušinuku parašė
"Panikės, susikiškit suos skudurus ten - kur netelpa. With any love - Gabijukas ir Monikutė ;*"
Nusisukau, ir perdaviau raštelį Pauliui. Jis siuntė per visą klasė, bet kažkas sugalvojo raštelį įgrūsti į Faustos rankas.
-MOKYTOJĄĄĄ! RAŠTELIS!
Mokytoja paėmė raštelį iš Faustos, atvertė, perskaitė, ir nuėjo link Dovilės ir Violos.
-Čia jums, - šyptelėjo ji mums, ir dėstė toliau pamoką.
Klausiamu žvilgsniu Gabija pažėjo į mane.
_________
Po pamokų ėjome (tiksliau - Viena ėjo, kita šlubčiojo) namo. Staiga kažkas už nugaros atbėgo. Manėme kad Paulius, bet ten Buvo... Karolis ♥_♥
-Sveikos. Viskas ok? - nusišypsojo jis mums su Gabija.
-Lyg ir, - Tariau, - bėja, čia - Gabija.
-Malonu, - tarė jis, nekreipdamas dėmesio į ją.
Staiga jis...