Antras įrašas

Rytas:

Miegojau prastai. Visą naktį bandžiau įsivaizduoti, kaip atrodys Ričardo sūnėnas. Kažkodėl į galva lindo tik Giedriaus veidas. Juokinga. Kodėl visus bernus įsivaizdavau kaip savo pusbrolį? Nesąmonė.
Vis dar nesuprantu, kodėl aš rašau į šitą daiktą...Paaiškinkite kas nors.
Išgirdau tylų ir švelnų beldimą į duris. Motina. Ji "duodą man pasijusti suaugusia".
- Alio. Klausau, - nusipezėjau.
- Brangute, susitvarkyk kambarį, būk gera.
Prunkštelėjau. Negi jie apsistos mano kambaryje?
Aišku, gal ji turėjo omenį, kad mano kambarys per daug vaikiškas. Visur pilna sesers (gerai gerai, ir mano) meškiukų ir lėlyčių.
Atsikėliau, ir pasiėmiau telefoną į rankas. Patikrinau SMS. Gavau žinutę nuo Gabijos.
"Labas. Susitinkam ?" iškart atrašiau: "Jo, puse aštuonių. Prie "Iki"". Padėjau telefoną, ir nubėgau į vonią.
-Timai! Galėtum padaryt dingau? - tariau pyktai.
- As jau didelis, - sušveplavo jis, ir nubėgo pas mamą.
Nusiprausiau, apsirengiau ir stovėjau prieš veidrodį. Ką man daryt su šitais kaubojiškais plaukais? Kaip arkliai.
Bandžiau juos ištiesint. Klaida: Netyčia per ilgai laikiau vienoje vietoje. Dabar ne tik plaukai išsitiesino, bet ir apdegė. Linksmai čia. Pasiėmiau žirkles ir...Kokia aš kvailė. Pabandžiau "apsikirpti". Išvada - aš niekada nebūsiu kirpėja. Dabar kaip apkarpyta višta.
- Monikute, ką čia pasidarei??? - pamačiau nustebusį motinos žvilgsni į mano plaukus, -Užrašyti pas kirpėja?
- Aha...Būtu super, - pirma kart per šią savaitę mama buvo protinga.
Žvilgsniu užkliuvau už laikrodžio. 07,35??? O velnias. Gabija mane užmuš. Įsikišau telefoną į kišenę, griebiau kuprinę, pasiėmiau striukę, galvodama kad apsivilksiu pakelėje. Dėja, turėjau grįžti, nes išėjau su šlepetėmis. Vėlavau dešimt minučių. Galvojau kad Gabija manęs nebelauks. Nušvitau kai pamačiau ją sėdinčia ant "iki" laiptų.
-Gabi, atleisk, aš... Ko tu čia šypsaisi? - pakėliau vieną antakį, nes pagal tokį laiką, Gabija buvo linksma.
- Ai kvailiuke, nesvarbu, aš irgi vėluoju, - nusijuokė ji. Čia Gabija? Čia tikrai ne kokia nors blogoji dvynė? Ar geroji? - na, bėgame? O, atvažiuoja autobusas.
Bėgom kiek kojos nešą. Įlipome į autobusą, ir klestelėjome į dvi paskutines laisvas vietas, nekreipdamos dėmesio į burbuliuojančias bobutes.
- Nu tai pasakok, - tariau nekantraudama Gabi istorijos.
-Na gal negalima džiaugtis, bet...