Aštuntas įrašas

Pagraibomis nuspaudžiau žadintuvą, ir atmerkiau vieną akį. Tuoj pat ją užmerkiau, nes šiltas pavasario spindulėlis plykstelėjo man į akis. Atsikėliau, pasirąžiau, ir nuėjusi atidariau langą. Šiltas rytinis vėjelis plūstelėjo man į veidą, o jame išdygo šypsena.
Taip, tai buvo ne eilinis Monikos rytas.
Užsidėjusi šortus, apsirengusi maikę, susirišusi kasą, ir nusipraususi nutrepsėjau į virtuvę, kur manęs laukė mama su nuolankia šypsena, Ričką su rytiniu laikraščiu, Matas su lengvabūdiška šypsenėle, Gabrielė ir Timas valgantys pusričius, ir tas vyras.
-Labas rytas visiems. Kaip nuotaikos? - nusišypsojau kavai, ir atsisėdau prie stalo.
-Labas, zuikeli. Šiandien aš, Rička ir Haris einame į operą, jūs pabūsite su mažyliais, gerai? Gali pasikviesti Gabi... - "ir vaikiną", žvilgsniu pridūrė. Aišku, supratau kad Haris- Mato tėvas. Linktelėjau galvą, ir toliau gėriau kavą. Pabaigusi, ir ramiai papusryčiavusi nuėjau į savo kambarį, ir pasiėmiau telefoną. Surinkau Gabi numerį.
Keli pyptelėjimai, ir pasigirdo "švelnus" Gabi balsas:
- Labai protinga skambinti žmogui apie.... O velnias, jau puse dvylikos. Atleisk. Kas buvo?
- Ką šiandien vakare veiki?
-Lyg ir nieko. O kas?
- Nakvosi pas mane? Mama, Rička ir Mato tėvas išeina į operą, o mane, Matą ir mažius palieką.
- Matas? Kas dar bus?
- Na... Jeigu išdrysiu paskambinti ir paklausti - Karolis.
- Puiku. O... Norėtum šiandien važiuot su sk8'ais? Geras oras...
- Ok, susitinkam prie Sk8 parko... Puse 2. Ok?
- Mhm. Ate.
- Čiau.
Padėjau telefoną, ir įnikau ieškoti lapelio su Karolio numeriu.
Surinkau numerį, ir parašiau: "Sveikas, čia Monika. Ką darai?"
Po kelių minučių gavau atsakymą. "O, labas. Maniau kad pametei numerį. Nieko įdomaus. Tu? Žėk, gal nori į Sk8 parką? Jeigu važinėji :)."
Wow... jis skaito mintis :)
Nedvejodama atrašiau -
"Tai aišku. O tu prieš jeigu eitu ir Gabi? Ji nebūtų prielipa. Gal dar mano mamos ilgamečio draugo brolio sūnus gali eit? Jis su Gabi būtų."
Skeptiškai pažėjau į žinutę, ir ja išsiunčiau.
" O gal sukvieskime visą giminę? ;D Ne, juokauju. Aišku, tegul ateina. Kada?"
nusišypsojau, mintyse matydama Gabi linksma veidelį.
"Puse dviejų... Prie sk8 parko. "
"Super. Susitiksim ;*"
-Oh... Bučkis... - ištiškusiai žiūrėjau į žinutę telefone. Ką man rengtis? Pamaniau, kad geriausiai atrodysiu, kaip ir visada.
Surinkau skudurus kuriais ruošiaus rengtis. Apsirengiau, ir prisiminusi Matą, nubėgau į svetainę.
-Aa...Žė, ką dabar veiksi?
- Čia man? Nieko įdomaus. O kas?
- M. Sakau gal norį į sk8 parką? Eitu Gabi, ir toks Karolis. Jei reikėtu sk8'o - paskolinčiau.
-Jo. Sutinku. Vistiek šitose dulkėse nėr ką įdomaus. Kelinta?
-Puse dvejų.
Nuėjau į savo kambarį, ir iš spintos gylūmų ištraukiau du apdulkėjusius sk8'us. Kruopščiai nuvaliusi, žvilgtelėjau į laikrodį. Liko puse valandos.
...
Šiaip ar taip, aš išėjau pirma. Nenorėjau būti su Matu. Kodėl? Nu nepatinka jis man. Nusišypsojau, kai priekyje išvydau Karolį, sėdinti ant suoliuko. Privažiavau, ir klestelėjau šalia.
-O, Sveika! - linksmai tarė jis, ir pakštelėjo į skruostą. Užkaitau.
Įstengiau tik nusišypsoti.
Staiga išgirdom nevalingus keiksmažodžius. O DIEVE, GABIJA ATLEKIA Į MUS! Karolis nušoko nuo suoliuko, ir sustabdė ją.
-Sorry!!! Nesuvaldžiau... Kur Matas?
-Tuoi turėtu atvaryt.
-Tai jūs galit eit, aš palauksiu!
Norėjau kažką pasakyti, bet Karolis griebė mane už rankos, ir nutempė aikštės link.
....
Diena buvo nuostabi...KOL:
- O DIEVE! MONIKA TRAUKIS, UŽMUŠIU!! - suklykė už manęs Gabija, bet buvo per vėlu. Jau gulėjau ant žemės, nejausdama rankos, bet jausdama ašaras ir skausmą.
-Atleisk, zuikeli! - prišoko Gabija.
- Nieko. Padėkit... - bandžiau surikti, bet išspaudžiau tik menką garselį.
Staiga kažkas pakėlė mane. Pro ašaras nemačiau kas...
-Padėkit ką. Nuvedam namo. Pakviesim greitają.
-Mhm, - tarė susijaudinęs Gabijos balsas.
Buvau nešama. Tai žinojau, nes po kojomis nejutau žemės. Buvau atsirėmusi į kažką šilto. Nusivaliau ašaras, ir atsisukusi išvydau Karolio veidą. Nusišypsojau, ir vėl atsirėmiau į jį.
Grįžome namo. Matas išėjo iki mano motinos darbo, kad pranešti jai, o Gabija karštlygiškai ieškojo telefono.
- Ačiū, - tyliai tariau Karoliui.
-Nėr už ką, Monika.
-Yr... Bėja. Nenori šiandien nakvot pas mus? Mama leidžia, suaugusių namie nebus, busim tik mes keturiese.
- Tavo noras - man įsakymas, - nusišypsojo jis, ir aš užmigau.
...
Atsykėliau savo kambarį, su sunkumu rankoje.