Penktas įrašas.

Pirmiausia: Dėkui labai, tiems kurie skaito. Mano didžiosioms pagalbininkėms ir patarėjoms - Eglutukui and Patukui ♥ Myliu :*
____________________________
Kur ta muzikytė, kuri būna prieš mirti? AŠ JOS NEGIRDŽIU!!! Apkurtau? Ne...Dėja.
Balsas...Tas balsas... Tai... GABIJA?!
Taip. Lig iš barbės žurnalo nužengusi blondinė. Blondinė... Gabi persidažė...
Purtydama savo ilgus ( peroksidu nuteptus) plaukus, Gabija - mano Ex-BF4E, ėjo koridoriumi. Visi neišprusę bernai žiūrėjo į ją. Nuo kada, Gabija, Klasės kietuolė, tapo viena iš "Bandelinių Barbių"?
Paulius kumštelėjo į ranką, ir tyliai paklausė :
- Tai tu paminėjai, ar netyčia praleidai?
Žiojausi atsakyti, bet nesugalvojau kaip tai paaiškinti...Vėl užsičiaupiau.
Visą dieną buvau nuščiuvusi, bet kai išgirdau Gabi kalbas valgykloje...
- Oo... Taip norėčiau gumos, bet viską išleidau ant naujo lako! - didžiuodamasi savimi, ji parodė nagus kitom trim pempėm.
Išbėgau iš eilės, ir nubėgau į tualetą... Paverkiau, užsidėjau akinius, ir grįžau į pamokas...
_______________
Kramtydama lūpas grįžau namo. Nekreipdama į mamą ir Ričardą nuėjau į savo kambarį. Eidama laiptais atsitrenkiau į... Velnias, čia vaikinas... Aš čia papuoliau?
- Laba. Moncė?
- MONIKA!!! BE GERIAUSIOS DRAUGĖS! - kas man užėjo? užrėkti ant nepažįstamo vaikino?
- Aha... Aš Matas, - nusišypsojo jis, ir davė ranką. Ko jis trokšta ? kad paspausčiau ranka? Pasvajoja ir praeis.
Pasitraukiau, ir žengiau į viršų. Savo kambaryje išvydau...
-TIMI!!!!! - Suspigau ant visų namų. Neesu tikra, gal netgi ant viso kvartalo.
-TU MAŽAS, - grėbiau verkiantį Timį, ir sukandusi dantis sušvokščiau, - Ką-tu-čia-pa-da-rei?
Jis tik papurtė galvą ir toliau verkė. Subėgo visi. Tas vaikinas, vyras kurį matau pirmą kartą, Gabriela, motina ir Ričką...
-DINKITE, VISI!!! IKI VIENO ! - išstūmiau Timį, ir užtrenkiau duris prieš visus. Kritau ant grindų ir pradėjau verkti. Viskas... Nuotraukos, žinutės slapta kalba... VISKAS BUVO SUPLĖŠITA. Viskas kas buvo kaip priminimas apie mane mieliausia draugę. Gabija Mackūtę.
....
Po kelių valandų šiaip taip nustojau verkusi. Būčiau verkusi toliau, bet ašarų ištekliai baigėsi.
Telefonas supipsėjo, bet jį girdėjau kaip per miglą. Atsikėliau, ir kaip mirusi nuėjau iki jo. Su baime akyse, bet su šypsena veide atsidariau žinutę...